„Nežinau, kuo nusipelniau spaudos dėmesio. Esu paprasta eilinė gydytoja, pilka moteris“, – kukliai save apibūdino Mažeikių poliklinikos odontologijos skyriaus vedėja Jadvyga Andriekienė, šias pareigas einanti jau 16 metų.
VIENA IŠ DAUGIAVAIKĖS ŠEIMOS
Tikra žemaitė, kilusi iš Skuodo rajono, Mažeikiuose dirba jau 26 metus. Tai nebuvo jos pirmoji darbovietė. Baigusi Kauno medicinos instituto Stomatologijos fakultetą ir gavusi paskyrimą, Jadvyga atvyko dirbti į gimtojo rajono Lenkimų ambulatoriją. Ne vien jos valia lėmė tokį pasirinkimą. Jaunoji specialistė jau buvo ištekėjusi. Vyras tuo pačiu metu baigė Kauno žemės ūkio akademiją ir, būdamas vienturtis sūnus, norėjo grįžti į jiedviejų tėviškę arčiau tėvų.
Jadvyga, atvirkščiai, išaugusi daugiavaikėje šeimoje. Ji viena iš keturių brolių ir tiek pat seserų, trečias vaikas šeimoje. Ir tik ji viena iš visų aštuonių įgijo aukštąjį išsilavinimą. Gydytoja laimingu atsitiktinumu vadina tai, kad ji, baigusi aštuonias klases Barstyčių vidurinėje mokykloje, išvažiavo į Kauną ir ten baigė vidurinę. Beje, gavusi gydytojos stomatologės diplomą, ji turėjo galimybę pasilikti Kaune, tačiau dėl ką tik sukurtos šeimos ja nepasinaudojo.
Į Kauną Jadvyga, kaimo vaikas, išvažiavo ne nuotykių ieškoti. Čia gyveno vieniša tėvo sesuo, akušeriją baigusi medikė, kurią tuo metu jau reikėjo slaugyti. „Abi buvome Jadvygos ir abi Jablonskytės. Su teta puikiai sutarėme, ir jei ne ji ir jos liga, į Kauną nebūčiau išvažiavusi ir gydytoja tikriausiai nebūčiau tapusi. Mano tėvai buvo kolūkiečiai. Mama už tėtį buvo jaunesnė 11 metų ir ištekėjo sulaukusi vos 16-os. Tėtis ją trejus metus augino, o paskui vienas po kito gimėme mes. Ne mūsų mokslai jiems galvoje buvo“, – pasakoja pašnekovė.
Visi Jablonskių vaikai gyvena Mažeikių rajone, tik brolis Antanas įsikūrė Trakuose. Dar viena iš seserų, Vida, kaip ir Jadvyga, pasirinko medikės specialybę. Ji baigė Šiaulių medicinos mokyklą ir dirba Mažeikių ligoninės reabilitacijos skyriuje. Visi keturi broliai įgijo Klaipėdos politechnikumo diplomus.
APSISPRĘSTI PADĖJO… ČIULPTUKAS
Anot Jadvygos, dabar jų giminėje yra penki medikai. Kas ją paskatino apsivilkti baltą chalatą, tiksliai pasakyti negali. Prisimena tik viena, kad nuo pat mažens, kai dar tebežaisdavo su lėlėmis, krapštydavo joms dantis, įsivaizduodama esanti dantų gydytoja.
„Kai buvau 13–14 metų paauglė, jausdavau kompleksą dėl netaisyklingo sukandimo. Jis išsivystė dėl to, kad kūdikystėje iki penkerių metų čiulpiau „soskę“. Žaisdavau su šiek tiek vyresniais berniukais, kurie ėmė manęs vengti ir dažnai pasišaipydavo, kad vaikštau su čiulptuku“, – į vaikystę sugrįžta Jadvyga.
Tais laikais, kai augo Jadvyga, nei tokių kaip dabar čiulptukų, nei specialių buteliukų pienui nebuvo. Toks pat čiulptukas buvo maunamas ant puslitrinio butelio su pienu, tokį pat žinduką įsikandę mažyliai bėgiodavo po kiemą. Jadvyga prisimena, kaip po vieno tokio berniukų pasišaipymo ji abiem rankytėmis pastvėrė savo butelį, išbėgo į kiemą ir iš visų jėgų trenkė jį į didelį akmenį. Tėvai matė šį dukros „žygdarbį“, ir nors po to mažoji labai verkė ir ieškojo savo „brangenybės“, čiulptuko jai niekas nebedavė ir nuo jo teko atprasti.
Šiandien Jadvyga svarsto, kad galbūt dėl to nelemto komplekso ji ir pasirinkusi stomatologiją. Klasės draugai ją atkalbinėjo nuo tokio pasirinkimo, nes gydomoji stomatologija jiems kėlė baimę. Teta norėjo, kad dukterėčia taptų vidaus ligų gydytoja. Tačiau Jadvyga, matyt, jau buvo apsisprendusi. Pradėjus mokytis, protezavimas jos netraukė, tad pirmenybę atidavė gydomajam darbui.
Jadvyga sako ir dabar negalinti ramiai žiūrėti į ūgtelėjusį vaiką, čiulpiantį žinduką: per visą kūną perbėga šiurpuliukai. Anot odontologės, vaikui išsivysto viršutinis žandikaulis, atsikiša priekiniai dantys ir sukandimas tampa netaisyklingas. Todėl gydytoja tokiais atvejais visada įspėja tėvus dėl galimų komplikacijų. Nuo metų amžiaus tėvai turėtų pasistengti atpratinti vaiką nuo bet kokio čiulptuko. Ortodontinis gydymas ne tik brangus, bet ir ilgas.
PAS DANTISTUS – NE TIK AŠAROS
Prieš pustrečio dešimtmečio, kai J. Andriekienė atėjo į Mažeikių poliklinikos dantų skyrių, jame dirbo tik 7 stomatologai, vedėja buvo gydytoja Izabelė Beltinienė. Per dešimtmetį jų skaičius išaugo iki 18. Kiekvienas poliklinikos stomatologas puse etato dar dirbdavo mokykloje. Jadvyga iš pradžių aptarnavo Mažeikių 1-osios vidurinės mokyklos (dabar – Merkelio Račkausko gimnazija) moksleivius, vėliau dirbo 5-ojoje vidurinėje (dabar – Senamiesčio pagrindinė mokykla), Politechnikos mokykloje.
Šiuo metu stomatologų kabinetai mokyklose panaikinti. Moksleiviai gydomi poliklinikos odontologijos skyriuje.
Paklausta, kas iš anų laikų labiausiai įsiminė, gydytoja trumpam susimąsto ir nusijuokia, prisiminusi komišką situaciją. Anais sovietiniais laikais iš kolūkių profilaktiniam patikrinimui į polikliniką atveždavo melžėjas. Joms reikėdavo apsilankyti pas stomatologą ir ginekologą.
„Ir štai į mūsų kabinetą, kuriame stovėjo dvi stomatologinės kėdės, įėjo moteris. Tylėdama ir nieko neklaususi, ji ėmė nusirenginėti. Kai supratome, kad apsiriko, moteris jau buvo nusimovusi kelnaites. Sunkiai tramdydamos juoką paaiškinome, kad pas mus nusirengti nereikia. Moteris, suprantama, sutriko, išraudo ir skubiai apsirengė“, – nepatogumą patyrusią kaimietę prisiminė gydytoja.
KAIP ŠVENTAS PETRAS...
Gydytojai I. Beltinienei išėjus į pensiją, kurį laiką stomatologijos skyriaus vedėja dirbo Pranciška Vitkauskienė. Tačiau gal po kokių pusantrų metų ji šių pareigų atsisakė, ir vadovauti skyriui buvo pasiūlyta J. Andriekienei. Ilgai svarsčiusi, ji pagaliau neatsispyrė tuometinio poliklinikos vedėjo Sigito Kakčio įkalbinėjimui, ir sutiko imtis šios atsakomybės.
Vedėjos pareigos – tai papildomas darbas. Tenka konsultuoti pacientus, kuriuos į stomatologijos skyrių atsiunčia kitų specialybių gydytojai. Būna, kai reikia spręsti ne tik skyriuje iškilusias problemas, bet ir nelabai malonias konfliktines situacijas. Pati skyriaus vedėja sakosi nesanti konfliktiška asmenybė, tad su visais randa bendrą kalbą.
Sunkiausia, anot jos, buvo tada, kai atidarė polikliniką Naftininkų gatvėje. Kaip Šventas Petras su raktų ryšuliu Jadvyga bėgiodavo tarp senamiesčio ir naujosios poliklinikos. Medicininę įrangą, aparatūrą montavo specialistai iš tuometinės Čekoslovakijos. Ją vežė dalimis, kaskart reikėjo bėgti užrakinti, kad kas nepavogtų. Ko nors prireikus, atsitikus kokiam gedimui, viską metus ir vėl bėk rakinti durų.
Jau polikliniką atidarius, čekai kas pusę metų atvažiuodavo į Mažeikius profilaktiškai tikrinti įrangos ir išbūdavo net iki poros mėnesių. Reikėdavo su jais bendrauti, užimti, vaišinti…
„Maždaug prieš porą metų įsigijome stacionarinį ultragarsinį konkrimentų (akmenų) nuėmiklį. Šis aparatas stovi mano kabinete, todėl kiti odontologai čia atsiunčia ir savo pacientus. Daug laiko tai atima“, – guodžiasi skyriaus vedėja.
PRIVATAUS KABINETO NEĮSIRENGĖ
Atkurta Lietuvos nepriklausomybė atnešė permainų ir į odontologų gyvenimą. Dalis jų įsirengė privačius kabinetus ir poliklinikoje dirba tik puse etato. Dabar odontologijos skyriuje liko 9 etatai, dirba 13 žmonių.
J. Andriekienė liko poliklinikoje. Kodėl taip nusprendė, vienareikšmiškai negalėtų atsakyti. Galbūt dėl to, kad nebe jaunystė, o gal todėl, kad nė vienas iš vaikų nepasirinko mamos specialybės. Kas, jeigu ne jie, galėtų kada nors privačiame odontologo kabinete užimti mamos vietą. Bet dukra Asta Vilniaus universitete baigė anglų kalbos specialybę, gyvena ir dirba sostinėje. Sūnus Giedrius šiais metais baigė Klaipėdos kolegiją ir įsigijo elektriko specialybę. Tad mamos keliu tikrai nebepasuks.
Nuotraukos Sigito STRAZDAUSKO ir iš asmeninio albumo
