Rugsėjo 24 dieną į paskutinį renginį pakvietė beveik mėnesį trukęs Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis. Septynioliktąjį kartą organizuota profesionaliosios klasikinės muzikos šventė žiūrovams dovanojo ne vieną įspūdingą koncertą ir susitikimą su garsiais kūrėjais, muzikantais ir atlikėjais. Festivalio uždarymas taip pat stebino: plungiškiai ir svečiai turėjo progą išvysti daug dėmesio ne tik Lietuvos scenoje sulaukusį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklį Eduardo Balsio baletą „Eglė žalčių karalienė“.
Dar prieš nusileidžiant festivalio uždangai, Žemaičių dailės muziejaus – vieno iš šio festivalio organizatorių – vyr. fondų saugotoja Danutė Einikienė, informuodama apie laukiantį baigiamąjį renginį, rašė: „Viena žinomiausių lietuvių liaudies pasakų „Eglė žalčių karalienė“ pirmą kartą publikuota 1837 metais. Bene labiausiai ją išgarsino Salomėja Nėris, 1940 metais išleidusi pasakos motyvais parašytą poemą „Eglė žalčių karalienė“. Tokiu pat pavadinimu 1960 metais pirmą kartą pastatytas kompozitoriaus E. Balsio (1919–1984) baletas.
„Pasaka „Eglė žalčių karalienė“ žavėjausi seniai ir apie ją pradėjau svajoti dar studijų metais. Baletui ypač svarbus simfoninis mąstymas. Tik sukaupęs nemažą patyrimą, išdrįsau imtis baleto“, – kalbėjo kompozitorius E. Balsys, parašęs vieną ryškiausių lietuviškų šio žanro kūrinių.
Klasika nemiršta. 2019 m. E. Balsio šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ pastatymo ėmėsi Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Spektaklis sulaukė ne tik didelio publikos pripažinimo, bet ir pelnė du Lietuvos „Auksinių kryžių“ apdovanojimus: choreografas Martynas Rimeikis pelnė 2019-ųjų geriausio choreografo nominaciją, o pagrindinio vaidmens atlikėja Julija Stankevičiūtė apdovanota kaip geriausia metų šokėja. Šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ debiutavo ir sulaukė sėkmės pasaulinėje scenoje – pristatytas daugiau nei 60 milijonų gerbėjų iš 80 šalių turinčiame Prancūzijos kanale „Mezzo“.“
Taigi šis šokio šedevras buvo pristatytas Mykolo Oginskio festivalio publikai. Ovacijų netrūko.
Praėjęs šeštadienis įsimintinas dar ir tuo, kad prieš nuskambant baleto spektaklio akordams Žemaičių dailės muziejuje vyko dar vienas svarbus šiemet jubiliejinę sukaktį mininčiai Plungei renginys – nacionalinė mokslinė konferencija „Plungė – nuo priešistorės iki Sąjūdžio“. Ji buvo skirta Plungės savivaldos 230 metų jubiliejui.
Ši konferencija – Tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio programos dalis.
Žemaičių dailės muziejuje vykusioje mokslinėje konferencijoje pranešimus skaitė ir su plungiškiais diskutavo archeologai, istorikai ir kultūros istorikai, architektūrologai, paveldosaugininkai: dr. Tomas Rimkus (Vilniaus dailės akademija, Klaipėdos universitetas), doc. dr. Vacys Vaivada (Klaipėdos universitetas), dr. Jolanta Skurdauskienė (Žemaičių dailės muziejus, Klaipėdos universitetas), dr. Milda Kvizikevičiūtė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), Morta Baužienė, doc. dr. Vaidas Petrulis (Kauno technologijos universitetas), dokt. Renata Rachmanovaitė (Klaipėdos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas).
Konferencijos pabaigoje klausytojai turėjo galimybę išgirsti paleolito laikotarpio tyrinėtojo dr. T. Rimkaus vedamą ekskursiją po Žemaičių dailės muziejaus parodą „Senoji žemaičių praeitis“, išvysti ir išgirsti mokslininko pasakojimą apie prieš 45 tūkstančius metų mūsų kraštuose gyvenusius mamutus, seniausius gyventojus, jų darbo įrankius ir laidojimo įdomybes.
Konferencijos metu aptarta daug įdomių klausimų. Prieš kiek tūkstančių metų prieš Kristų Plungės apylinkėse įsikūrė žmonės, kokią vietovę savo gyvenimui jie pasirinko? Ar tikrai vietos žemaičiai po krikšto dar ilgai nenorėjo atsisakyti pagonybės, kokiu keliu jie ėjo į krikščionišką tikėjimą ir kokias krikščioniškas pareigas plungiškiai vykdė XVII a. krikščionybei vėl sustiprėjus? Kokio senumo ir kokios tematikos knygas savo bibliotekoje kaupė kunigaikštis Mykolas Oginskis, kur ši biblioteka saugoma šiandien ir kokios gali būti jos perspektyvos? Kokia iš tiesų turėjo būti viena didžiausių Lietuvoje laikoma Plungės bažnyčia, kaip vyko jos statybos, keitėsi projektai ir kokios aistros virė jos statybos metu? Ar turi Plungė tarpukario paveldą ir ar dar yra galimybių jį išsaugoti bei paversti svarbiais „vietos dvasios“ („genius loci“) akcentais? Kokia kaimynystė sovietmečiu siejo vietos gyventojus su okupacinės kariuomenės atstovais ir ar žinojo vietos gyventojai karines paslaptis?
Daiva GERIKIENĖ
