Po senąjį banką – mažeikiškės prisiminimų takais

Prie dabartinio banko bendrai nuotraukai sustojo Zinaida Ignatjeva su anūke
Aurelija ir proanūke Amelija bei Diliara Zarifova (pirmoji iš dešinės). Nuotr. iš asmeninio archyvo

Vienas iš senesnių pastatų Mažeikių senamiestyje – buvęs Lietuvos bankas. Jis pastatytas prieš 80 metų ir yra valstybės saugomas objektas.
Prieš tris dešimtmečius (1988 m. lapkritį) virš šio pastato stogo suplevėsavo pirmoji Trispalvė.
Apie tarpukariu pastatytą banką nėra išlikę daug istorinės medžiagos. Ją bandoma surinkti ne tik archyvuose, bet ir kalbinant mažeikiškius, vienaip ar kitaip susijusius su banku, jo istorija.
Dabartiniams banko vadovams surengus ekskursiją po senąjį pastatą, Zinaida Ignatjeva – valdytojo Dmitrijaus Ignatjevo, banke dirbusio pokario metais, marti – apsilankė buvusiuose namuose (anksčiau darbuotojai čia ne tik dirbo, bet ir gyveno) ir pasidalijo savo prisiminimais.
Beje, rytoj mažeikiškė minės tokį pat gimtadienį, kaip ir senamiestį puošiantis istorijos paminklas.

Visada buvo bankas

Valstybinio banko pastatą Mažeikiuose suprojektavo architektas Mykolas Songaila. Statinys yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą kaip valstybės saugomas regioninės reikšmės objektas.
To meto spaudoje buvo rašoma, kad Mažeikiuose atsidaręs Lietuvos banko skyrius tapo svarbiu orientyru mieste – jis atrodė solidžiai, buvo savito silueto, bet kartu ir santūrus. O vitražais, prabangiomis interjero detalėmis dekoruotas interjeras to meto mažeikiškiams darė stiprų įspūdį.
Nemažai interjero detalių yra išlikę iki šių dienų.
Nuo pastato atsiradimo iki šių dienų jis naudojamas kaip bankas. Tik per II pasaulinį karą čia buvo įrengta miesto ligoninė.
„Santarvės“ pašnekovės uošvis D. Ignatjevas valstybinio banko Mažeikių skyriui vadovavo po karo – 1946–1962 metais, kol išėjo į pensiją.

Visą gyvenimą kartu

Z. Ignatjeva, rytoj švenčianti 80-ąjį gimtadienį, prisimena, kaip buvo tuomet, kai ji kartu su savo šeima ir uošviais gyveno banko pastate.
Po karo bankas funkcionavo pirmame pastato aukšte, o antrajame aukšte buvo įrengti butai. Ten gyveno ne tik banko valdytojo šeima, bet ir kai kurie darbuotojai. Z. Ignatjeva prisimena, kad uošvių šeima banko pastato antrame aukšte gyveno nuo vadovavimo bankui pradžios, o ji pati – nuo 1956-ųjų.
Pastate buvo specialiai banko valdytojo šeimai įrengtas trijų kambarių butas. Viename kambaryje gyveno D. Ignatjevas su žmona, kitame – Zinaida su vyru ir vaikais, trečiame kambaryje buvo įrengta svetainė. Bute taip pat buvo virtuvė ir tualetas.
Prieš šešiasdešimt metų tualetas bute vis dar buvo didelė retenybė. Pasitaikydavo linksmų klausimų, kaip galima gamtinius reikalus atlikinėti namuose ir dar į „vazą“.
„Santarvės“ pašnekovė tvirtino: nepaisant prabangios banko pastato architektūros ir interjero, pas juos niekada nebuvo prabangos, nes uošviai buvę labai paprasti ir kuklūs žmonės. Ir pati Zinaida po vestuvių kartu su vyro tėvais liko gyventi vien todėl, kad taip buvo lengviau.
„Net kai uošvis išėjo į pensiją ir jam buvo paskirtas butas netoli banko pastatytame daugiabučiame name, mes vėl išėjome kartu su jais gyventi, nors ir mano šeimai buvo skirtas atskiras butas.
Niekada nesigailėjau tokio sprendimo, nes iš tiesų gyvenome draugiškai iki pat vyro tėvų mirties. Uošvis buvo geras, bet kartu ir griežtas žmogus, o anytą Darją Ignatjevą pažinojau nuo mažens – kai mokiausi, ji buvo mano mokytoja“, – pasakojo Z. Ignatjeva.

Daug didesnis kiemas

Z. Ignatjevai su vyru gyvenant banko pastate, vidinis banko kiemas buvęs kur kas didesnis, nei yra dabar. Jis siekęs beveik traukinio bėgius, tuomet daugiabučių namų toje vietoje nebuvo. Visa teritorija buvo aptverta tvora. Čia augo nemažas sodas, buvo iškastas šulinys su specialiu įrenginiu vandeniui pumpuoti. Kieme stovėjo ir suoliukas, kur mėgdavo sėdėti ir ilsėtis banko valdytojas D. Ignatjevas. Anksti rytą atsikėlęs jis ir vilkėdamas pižamą išeidavo į kiemą pasėdėti po obelimi.

Senasis banko pastatas daugiau nei prieš pusšimtį metų. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Aptvertoje teritorijoje tilpo ir nedideli mediniai statiniai, kur Ignatjevų šeimos augino pora kiaulių ir kelias vištas.
„Viskas buvo labai tvarkinga. Einant pro šalį, nebuvo galima suprasti, kad ten auginami gyvuliai. Todėl didelio vargo dėl maisto neturėjome“, – prisiminė Z. Ignatjeva.

Geras ir griežtas

Banko pastate gyvenančios šeimos neturėjo kokių nors suvaržymų, į gyvenamąsias patalpas visi patekdavo per vidinį kiemą. Į pagrindines banko patalpas kiti šeimos nariai net neužeidavo, jei nebūdavo itin svarbaus reikalo. Su kitais banko darbuotojais valdytojo šeima palaikė draugiškus, kaimyniškus santykius, bet labai artimi jie nebuvo. Zinaida sakė nepamenanti, kad namuose būtų rengiami kviestiniai pietūs su miesto valdžios atstovais ar kitais išskirtiniais žmonėmis. Būdavęs artimų draugų ratas, kurie kartu su kitais šeimos nariais susirinkdavo per valstybines ir kitas šventes.
Moteris pasakojo, kad banko valdytojas griežtai vadovavosi įstatymais. Tuo metu ne kartą keitėsi piniginė valiuta. „Būdavo, ateina kokia moteris, namuose atradusi vis dar nepakeistų kupiūrų, ir prašo jas pakeisti privačiai. Uošvis niekada to nedarydavo. Liepdavo eiti į banką ir išsikeisti pinigus oficialiai, kaip priklauso. Atsakydavo gana griežtai ir uždarydavo duris“, – prisimena Z. Ignatjeva.
Ir banke uošvis buvo įvedęs griežtą tvarką: jei tik kasoje pritrūkdavo bent kelių kapeikų, iškart būdavo atliekama revizija. Galbūt todėl didelių nesklandumų banke nebuvo.

Pažįstama aplinka

Z. Ignatjeva kartu su dabartinio banko skyriaus valdytoja Diliara Zarifova, Mažeikių verslo ir turizmo centro vadove Jolanta Gintaliene, renkančia istorines žinias apie banko pastatą, o taip pat – anūke Aurelija ir proanūke Amelija apžiūrėjo, kaip šiuo metu atrodo banko pastatas.
Patalpos, kur gyveno Ignatjevų šeimos, išnuomotos įvairioms įmonėms.
Vaikštinėdama po antrąjį banko aukštą, mažeikiškė sakė, kad jai pažįstamas kiekvienas laiptelis ir sienos esančios savos. Ji parodė, kur buvo svetainė, miegamieji kambariai. Moteris prisiminė, kad vasaros metu lipdavo ant banko pastato stogelio ir degindavosi saulėje.
Z. Ignatjeva nustebo, pamačiusi, kad iki šiol yra išlikusi sieninė spinta, kuri buvo uošvių kambaryje. Taip pat yra likęs senovinis metalinis seifas, kuris vis dar naudojamas pagal paskirtį – jame saugomi dokumentai. Net gyvenamųjų kambarių durys – tos pačios, tik dažų sluoksniai paslėpė uošvio kadaise darytas anūkų ūgio matuokles…

Išsigelbėjo nuo mirties

Z. Ignatjeva sakė esanti laiminga, galėjusi aplankyti jaunystės vietas, prisiminti, kas buvo gražaus. Moteris džiaugėsi, kad kartu su ja buvo anūkė ir proanūkė, kad visa tai, kas buvo, nenueis užmarštin.
Mažeikiškė yra išsaugojusi nuotraukų, kaip bankas atrodė prieš daugiau nei šešiasdešimt metų.
Sklaidydama nuotraukas, kuriose įamžinti šeimos nariai, buvę namai ir pats banko pastatas prieš 60 metų, Z. Ignatjeva papasakojo, kaip atsidūrė Mažeikiuose.
Zinaida gimė Novgorode. II pasaulinio karo metais, kai mergaitei buvo treji, jos šeimą ir kitus žmones vokiečiai suvarė į vagonus ir pro Latviją vežė darbams į Vokietiją. Kai traukinys važiavo pro Mažeikius, kažkur ties Vytauto gatve vagonas buvo padegtas, tad Z. Ignatjevos šeima su kitais ten buvusiais žmonėmis pabėgo. Tėvai prisiglaudė pas mažeikiškius, gyvenusius Vytauto gatvėje.
Jie taip ir pasiliko gyventi Mažeikiuose.