paskirs labdarai. Rimanto Mikalausko teigimu, jis dirba tikrai ne dėl premijų – tiesiog stengiasi gerai atlikti savo mėgstamą darbą.
Taryba pritarė Savivaldybės apdovanojimų komisijos siūlymui, kam skirti Mažeikių krašto kultūros ir Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijas.
Dirba ne dėl premijų
Mažeikių krašto kultūros premija šiemet atiteks Rimantui Mikalauskui, muzikos pedagogui, Viekšnių kultūros centro kolektyvo „Virventa“ vadovui. Tai ilgametės aktyvios kultūrinės, kūrybinės veiklos, pasiektų laimėjimų respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, Mažeikių vardo populiarinimo Lietuvoje ir užsienio šalyse įvertinimas.
R. Mikalauskas „Santarvei“ sakė, kad galbūt buvo vertesnių ir garbingesnių mažeikiškių, kas nusipelnė šio įvertinimo, todėl paskirtos premijos nesureikšminantis. „Dirbu tikrai ne dėl apdovanojimų. Dirbu savo mėgstamą darbą ir tiek. Nieko kito net neįsivaizduoju, ką galėčiau veikti“, – kalbėjo R. Mikalauskas.
Mokėsi nuo mažens
Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas muzikos pradėjo mokytis dar vaikystėje – nuo dešimties metų.
„Turėjau labai didelį autoritetą, į kurį norėjau lygiuotis, tai – dėdė Jonas. Jis vadovavo pučiamųjų orkestrui. Kai pradėjau mokytis groti, grojau ir iki šiol to užsiėmimo nepakeičiau, kad ir kokie negandos metai būtų ar valstybiniai virsmai iš vienos santvarkos į kitą“, – kalbėjo R. Mikalauskas.
Paklaustas, kodėl pasirinko būtent akordeoną, R. Mikalauskas atsakė ir pats tiksliai nežinantis.
„Tiesiog patraukė, gal dar dėl to, kad asociacija buvo su vargonais, kurie galingai skamba“, – šypsojosi R. Mikalauskas.
Sunku išskirti
Mažeikių krašto kultūros premija – daugelio metų darbo įvertinimas. R. Mikalausko teigimu, neįmanoma išskirti vieno svarbiausio darbo ar veiklos iš bendros visumos.
„Ir pats gyvenimas suskirstytas tam tikrais etapais. Savo laiku buvo profesionalus muzikavimas, konkursai, laimėtos premijos. Toliau vyko pedagoginis darbas, darbas su mokiniais. Nemažai laiko praleista su Viekšnių kultūros centro kolektyvu „Virventa“. Kolektyvas švenčia jau dvidešimtąją sukaktį“, – kalbėjo R. Mikalauskas.
Pasak jo, darbas ir muzikinė veikla nesustoja ir toliau.
„Veiklos užtenka, tik gaila, kad kai kuriuos planus vis dar sutrukdo pandemija. Šią savaitę jau turėjo įvykti vienas iš „Virventos“ jubiliejinių koncertų, bet koncerto nebuvo… Nemažai veiklos suplanuota su mokiniais, ketiname dalyvauti įvairiuose konkursuose“, – pasakojo R. Mikalauskas.
Paskirta už nuopelnus
Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija paskirta R. Žilinskienei, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai ekspertei, prozos ir publicistikos kūrinių autorei. Ši premija skiriama už ilgametį pedagoginį darbą ir pasiekimus, kūrybinę veiklą, pilietiškumo skatinimą.
R. Žilinskienė, kalbėdama su „Santarve“, teigė, kad premijos skyrimas jai buvo didžiulė staigmena ir netikėtumas.
„Net neįsivaizduoju, kas mane pasiūlė šiai premijai“, – tvirtino laureatė.
Paklausus, kas Šatrijos Raganos kūryboje jai atrodo vertinga, o gal ir artima, R. Žilinskienė atsakė: „Turbūt nieko naujo nepasakysiu, nei yra pasakę literatūros tyrinėtojai. Man atrodo, ji – pirmoji rašytoja, labai jautriai ir įtikinamai atskleidusi išsiskyrusių tėvų vaiko išgyvenimus („Irkos tragedija“). Negali likti abejingas mergaitės veiksmams, mintims. Prieš skiriantis tėvams, turintiems vaikų, tikrai patarčiau paskaityti šią novelę.
Iki Šatrijos Raganos daugelis lietuvių autorių neigiamai vertino dvaro ir kaimo žmonių santykius, ji dvarą pavaizduoja visai kitokį (programinis kūrinys „Sename dvare“). Beje, šioje apysakoje randame pareigos, atsakomybės, pasiaukojimo, gebėjimo valdyti savo jausmus temas. Taip pat man atrodo, kad jos kūryba padeda pažinti XIX amžiaus istorinę situaciją.“
Skirs labdarai ir kelionei
Iš Marijos Pečkauskaitės charakterio bruožų, vertybių, gyvenimo ir veiklos principų labiausiai imponuojančiais R. Žilinskienė laiko pasiaukojimą, nesavanaudiškumą, gebėjimą išsaugoti inteligentiškumą, mokėjimą susirasti veiklos gyvenant toli nuo kultūros centrų.
„Nors, tiesą sakant, niekada apie tai nemąsčiau, nes rašytojų asmenybės, jų veikla man visada kėlė tik pagarbą, jie visi man būdavo nepajudinamas atvaizdas literatūros vadovėly…“, – tvirtino rašytojos premijos laureatė.
„Santarvei“ paklausus, gal jau žino, kam panaudos gautą premiją, R. Žilinskienė atsakė: „Pinigus, sako, reikia dalyti, kai juos laikai rankoje… Bet jei smalsaujate, turiu atsakyti. Dalelę numačiau labdarai, o vasarą su drauge iš pradinės mokyklos, Vilniuje gyvenančia architekte, jeigu kas nors nenutiks, planuojame kelionę Suvalkijos (Sūduvos) ke-liais.“
Nuotraukos iš redakcijos archyvo
