Pondėivs devė i pridiegė

Balsys Rimantas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Žemaitiu žemė y turtynga sava žmuonimis. Šėndėin nuoro platiau pristatytė da jauna, vo jau profesuorio, humanitariniu  muokslu daktara  Balsi Rimanta. Api tou žmuogo gal pasakytė: „Pondėivs devė i pridiegė.“ Gyvenėms sūved ir išskėr. Pamatuom, išgėrstam, atmėnam. Nu žmuoniū vu ne daiktū mes turtiejem. Džiaugous, ka gyvenėms Rimanta atvedė i Seda. Mes jau anuo sodybuo su longiniem, katras pats apipaišė kvietkuom, dariem Mairuonė skaitymus. Galvuojo, kad Seduo, Ylakiū 8 ivyks  daug puikiū kultūriniu rėnginiū, katrūs galies  dalyvautė vėsė nuorintis.

Kur gimėt, augot, mokėtės?
Gimiau ir augau Žemaitijoje, Užupių kaime (Plungės rajonas, maždaug aštuntas kilometras kelyje Plungė–Mažeikiai). Nors kaimo laukai, pievos ir miškai driekėsi gana plačiai, ant kalvelių šalia Alkos kalno buvo sutūpusios tik keturios sodybos. Gaila, bet namų tėviškėje neliko aštuntajame dešimtmetyje, visuotinais baisiosios melioracijos laikais. Tačiau jei šiandien reikėtų atstatyti tėvų sodybą, manau, kad sugebėčiau centimetro tikslumu rasti ne tik trobos, daržinės, tvartų, šulinio, rūsio su vasarine, kūdros, šaltinio pakalnėje, palei Babrungo upę šienaujamos pievos, ąžuolo su gandralizdžiu, šimtamečio klevo, didžiulių baltųjų ir violetinių alyvų krūmų, obelų, trešnių, gausybės įvairių uogienojų vietas, bet ir tiksliai nusakyti, kaip kvepėjo, kokiomis spalvomis dabinosi, kokiais garsais  ar tyla dengėsi vaikystės ir ankstyvosios  jaunystės pavasario, vasaros, rudens, žiemos dienos bei naktys; parodyti, kur skleidėsi pirmosios žibuoklės, plukės, purienos ar baltosios vandens lelijos; kur šeimomis dygo raudonikiai ir baravykai; į rugpjūčio nakties pievą sudėlioti jonvabalius, o į skaidrų žiemos dangų – virš trobos ir viso kaimo besibūriuojančius žvaigždynus; papasakoti, kaip vasaromis dulkėjo, o rudenį težėjo pro šalį bėgantis kelias ir kokie paprasti, nuoširdūs ir gražūs tuo keliu ėjo žmonės… Tuo keliuku, mamos rankos įsitvėręs, ir pats išėjau į Užupių pradinę mokyklą, paskui į Plungės trečiąją vidurinę mokyklą (dabar „Saulės“ gimnazija), o 1979 metais ir į Valstybinės konservatorijos Klaipėdos Teatro meno fakultetą, kur studijavau lietuvių kalbą, literatūrą ir režisūrą. 2002 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bei Vytauto Didžiojo universiteto jungtinėje doktorantūroje apgyniau daktaro disertaciją „Mažosios Lietuvos žvejų dainos. Ypatumai ir santykiai su lietuvių bei latvių liaudies dainų tradicijomis“, 2008 metais – Vytauto Didžiojo universitete apgyniau habilitacinį darbą „Ikikrikščioniškojo lietuvių ir prūsų panteono raida“, 2008–2012 metais stažavausi ir skaičiau paskaitas Parmos universitete ir t. t. Žodžiu, kol mokaisi, tol gyveni ir atvirkščiai – kol gyveni, tol mokaisi…

Kaip atsidūrėt Sedoje, kaip čia jaučiatės, kuo užsiimat?
Tėviškės spalvų, kvapų ir vaizdų ilgesys vis nedavė ramybės. Penketą metų sekiau skelbimus aplinkinių Žemaitijos rajonų laikraščiuose ir jų pėdsakais klaidžiojau po įvairias Žemaitijos vietas ieškodamas sodybos, kuri bent iš dalies kompensuotų tą ilgesį. Vis nesisekė – tai pastatai buvo mūriniai, tai upelio iš kiemo nesimatė, tai kalnelio nesimatė… 2006 metų vasario mėnesį Plungės laikraštyje perskaičiau skelbimėlį: „Parduodu sodybą gražioje vietoje ant Varduvos upės kranto.“ Atvažiavęs apžiūrėti iš karto supratau, jog tai ir yra būtent tai, ko taip ilgai ieškojau. Čia ir šimtametė troba, ir ramiai sruvenančios Varduvos gaiva, ir senų obelų bei kriaušių paunksmė, ir vaikystės vasara kvepianti pieva, ir kalvos nugara, ir šaltinio versmė, ir paprastų, nuoširdžių žmonių kaimynystė. Žodžiu, jei kam rūpi išgyventi (pakartoti) pasaulėkūros ritualą, čia yra visi tam reikalingi pirmapradžiai elementai – žemė, vanduo, ugnis, medis, paukštis, žmogus…
Tiesa, kad visa tai, ką išvardinau, pasimatytų, teko šiek tiek patriūsėti – iškirsti menkaverčius krūmus, sutvarkyti upės pakrantę, išvalyti upės dugną (ko tik ten nebuvo! Buteliai, stiklainiai ir jų šukės, elektros stulpas, įvairių įrankių bei padargų liekanos, batai, indai ir net anglimis kaitinamas lygintuvas), šiek tiek palopyti trobelę (tebelopau iki šiol), išgenėti senąjį sodą ir užveisti naują; pasistatyti pirtelę, susikalti lieptą (kiekvieną pavasarį iš naujo) ir t. t., ir t. t. Tai vis darbai, kuriuos visi, panašiom sąlygom gyvenantys ar vasarojantys, puikiausiai žino. Skirtumas nebent tik tas, jog vieniems tatai yra darbas, kitiems, prie jų priskirčiau ir save, – poilsis. Na, o šitaip pailsėjęs, jau gali prisėsti ir prie vieno kito darbelio, paprastai iš ryto, – peržiūrėti korespondenciją, perskaityti naują knygą, parašyti atsiliepimą, recenziją, straipsnį ar knygos skyrių. Būtina dienos programos dalis – klajonės po Sedos apylinkes dviračiu, o vakare, nors ir dangus griūtų, – pirtis. Visa krūvon sudėjus – „dangun ėmimas“…

Kas atvedė prie domėjimosi etnologija?
Studijų metais nusišypsojo laimė būti pakviestam į folkloro ansamblį „Vorusnė“, kuriam vadovavo docentė Audronė Jakulienė (dabar – profesorė Audronė Kaukienė). Ansamblis  (tuo metu jų Lietuvoje buvo vos keletas) mano studijų metais (1979–1984) gyveno „aukso amžių“ – kiekvieną vasarą vykdavome į dviejų savaičių kūrybines stovyklas (vis kitame Lietuvos regione), kasmet parengdavom po vieną naują programą, repetuodavome du, tris kartus per savaitę, koncertuodavome visoje Lietuvoje ir už jos ribų vidutiniškai kartą per savaitę. Žodžiu, greta pagrindinių studijų mes tuo metu visi baigėme ir „Vorusnės“ studijas, kurios ir atvėrė senosios mūsų pasaulėjautos ir pasaulėžiūros slėpinius, glūdinčius liaudies dainų, pasakų, sakmių, patarlių metaforoje, kalendorinių ir šeimos švenčių apeiginėje simbolikoje, tautodailės ženkluose, žodyje, tyloje… O toliau viskas paprasta – nuo pažinimo iki meilės – vienas žingsnis, nuo meilės link dar didesnio pažinimo ir noro tomis žiniomis dalintis su kitais – kitas žingsnis.
Pastaraisiais metais daugiausiai dėmesio, atrodo, skiriate baltų mitologijai?
Mitologija ir religija – svarbiausioji bet kurio etnoso kultūros dalis, dvasinio gyvenimo viršūnė. Be jos pažinimo neįmanoma įsigilinti į daugelio etninės kultūros reiškinių (šeimos ir kalendorinių švenčių papročių, agrarinės magijos, tautodailės ženklų ir ornamentų, liaudiškų tikėjimų) esmę. Neįmanoma paaiškinti papročių, ženklų, ornamentų kilmės ir prasmės. Tenka apgailestauti, kad mokslinio baltų mitologijos ir religijos tyrinėjimo baruose dirbama gana negausiomis pajėgomis, todėl populiarioje literatūroje šiais klausimais išsakoma daug klaidingų teiginių, paviršutiniškų, niekuo nepagrįstų nuomonių bei interpretacijų. Ši priežastis ir lėmė pastarojo dešimtmečio mano publikuotų straipsnių ir monografijos atsiradimą.

Kas jums yra pagonybė? Kiek ji mums šiandien bėra reikšminga?
Lotynų kalboje pāgānus „kaimo, kaimiškas, kaimiečių, paprastas, pagoniškas“. Romėnams pagonis – „asmuo, gyvenatis toje vietoje“, vėliau pagonis – „valstietis“, dar vėliau pagonimi laikomas žmogus, kuris glaudžiai sieja save su gyvenamąja vietove, (nesvarbu kaimas tai ar miestas) ir gerbia savo miestovalstybės dievus. Nuo IV a. pagonybė krikščioniškoje literatūroje vartojamas kaip terminas archajinėms religijos apibūdinti.
Viduramžiais pagonybė įgijo menkinamąją reikšmę, susijusią su socialiniu žmonių pasiskirstymu. Mat priėmus krikščionybę, greičiausiai sukrikščionėdavo miestiečiai ir aukštuomenė, vienuolynai kurdavosi miestuose, juose veikė mokyklos ir skriptoriumai, taigi krikščionims buvo lengviau prieinamas raštas ir mokslas. Kaimo gyvenvietėse tiek Romos imperijos laikais, tiek viduramžiais gyventojai buvo didesnėje atskirtyje nuo kitų luomų ir laikėsi savo tradicijų, dėl to daug kur pagonybė sumišdavo su krikščionybe ir buvo praktikuojamos drauge. Daugelyje Europos vietų, taip pat ir Lietuvoje, tokia situacija išsilaikė iki šių laikų. Toks reiškinys nusakomas religinio sinkretizmo, inkultūracijos, liaudiškos krikščionybės, liaudiško pamaldumo ir  kitokiais terminais.
XX a. enciklopediniuose leidiniuose pagonybė dažniausiai apibūdinama kaip pirmykščiai religiniai tikėjimai ir kultai; politeistinė religija, paaiškinant, kad terminas vartojamas kaip priešprieša krikščioniškoms monoteistinėms religijoms arba kaip terminas visoms pirmykštėms ir istoriškai egzistavusioms politeistinėms religijoms, išskyrus krikščionybę, judaizmą ir islamą, nusakyti. Pastebėtina, jog terminas pagonybė atskirais atvejais vartojamas su pejoratyviniu atspalviu arba net nelaikoma religija, o tik „praktikomis ir įsitikinimais“, šitaip akivaizdžiai peršant, aktualizuojant monoteizmo ir politeizmo priešpriešą.
Tačiau egzistuoja ir kitoks požiūris į pagonybę. Jis regimas tų tyrinėtojų (pvz., M. Eliade, E. Durkheimas, G. Menschingas ir kt.) darbuose, kurie mano, jog visi religiniai reiškiniai yra unikalūs ir negali būti aiškinami kitaip, t. y. juos galima ir reikia lyginti, ieškant panašumų, skirtumų ar ypatumų, bet netinka supriešinti, priešpastatyti iškeliant vienas religijas aukščiau kitų. Kita vertus, iškeliama idėja, kad visos religijos turi bent vieną bendrą esminį požymį. Jam nusakyti M. Eliade vartoja hierofanijos terminą, kuris apibūdinamas kaip universalus visų religijos formų bruožas. E. Durkheimas linkęs manyti, jog pagrindinis bet kurios religijos bruožas – tikėjimais ir apeigomis paremtas dvasinis bendruomeniškumas.
Universalaus, visas religijas aprėpiančio požymio paieška ir išskyrimas paskatino ir universalaus religijos apibrėžimo paieškas. Tokiu gali būti laikytina kad ir G. Menschingo formuluotė: „Religija – išgyventas susitikimas su šventenybe (hierofanija) ir atsakomoji šventybės paveikto žmogaus veikla“. Taigi priėmus tokį apibrėžimą, pagonybė laikytina viena iš daugelio pasaulio religijų, kurios hierofaniškumas, priklausomai nuo istorinio laikotarpio, etnoso ir pan., gali pasireikšti per politeizmą, šamanizmą, animizmą, totemizmą, panteizmą, protėvių kultą ir t. t. Pavyzdžiui, lygindamas antikinę ir ikikrikščioniškąją pagonybę su krikščionybe, M. York‘as išskiria tokius pagonybės bruožus: a) čia daug vyriškos ir moteriškos lyties dievų, b) praktikuojama magija ir burtai, c) pabrėžiama apeigų svarba, d) pripažįstamas kūno dvasingumas, e) dievai ir žmonės suvokiami kaip tarpusavyje susiję ir vieni nuo kitų priklausomi.
Pirmieji autoriai – krikščionys, rašę apie XII–XIII a. baltų kraštuose dar gyvuojančią pagonybę, į ją žiūrėjo priešiškai, stengėsi ją sumenkinti ir parodyti kaip barbarišką „velnio išmonę“, o pačius pagonis – kaip netikėlius, kurie „Dievui prideramą garbę teikia kvailiems gyvuliams, lapuotiems medžiams, skaidriems vandenims, žaliuojančioms žolėms ar nešvarioms dvasioms…“, kuriuos žūtbūt reikia palenkti į krikščionių tikėjimą.
Panaši baltų pagonybės samprata, raštijoje išliko iki pat XX a., o atskirais atvejais ir iki pat šių dienų. Ir šiandien baltiškoji pagonybė dažniausiai (ypač krikščionių) suvokiama kaip laikas, kai laisvai buvo garbinami senieji dievai, kai krikščionybė dar nebuvo įsigalėjusi. Antai net ir lietuvių kalbos žodyno duomenimis, pagonystė – daugelio dievų garbinimas, o pagonis – pagonystės išpažinėjas; nenaudėlis, netikėlis. Lygiai taip pat pagonystė bei pagonys apibūdinami ir senojoje raštijoje – K. Sirvydo, P. Ruigio ir kituose  žodynuose. Krikščioniškąjį pagonybės matymą ir sampratą apibendrino dar M. Valančius, sakydamas, kad „tikėjimas tas buvo klaidingas ir išganymo dūšioms atnešti negalėjo, vienok Lietuvos kunigaikštystei labai giliavo“.
Nors senoji baltų religija (pagonybė) tyrinėtojų dėmesio susilaukė dar XIX a. viduryje, reikšmingiausi darbai (šaltinių publikacijos, monografijos, studijos) sudaryti ir parašyti, o sykiu ir pagonybės, kaip religijos, reabilitacijos procesai pradėti tik XX a. pabaigoje ar net  XXI a. pradžioje.
Remiantis šiandien žinomais rašytiniais šaltiniais, taip pat kitų mokslų (kalbotyros, tautosakos, etnologijos, archeologijos ir kt.) duomenimis ir paskelbtais tyrimais, galima teigti, jog pagrindiniais baltiškos pagonybės bruožais laikytini: hierarchiškai ir funkciškai skirtingų dievų gausa (politeizmas), protėvių kultas, atviros šventvietės su nuolat ar ritualų metu kūrenama ugnimi, kulto tarnų atliekami bendruomeniniai ritualai, kuriais užtikrinama kosminė tvarka ir bendruomenės narių gerovė, dieviškų galių pasireiškimas ir atgalinis ryšys su dievais per mediumus, o iš čia ir ypatinga pagarba gamtai, pomirtinio pasaulio kaip atpildo už lojalumą dievams ir jų nustatytai tvarkai samprata ir t. t.
Dar pastebėtina, jog pastaraisiais dešimtmečiais atgimęs dėmesys pagoniškajai religijai paskatino neopagonybės radimąsi, o sykiu ir tinkamesnio, autentiškesnio, termino pagonybei pavadinti paieškas, todėl pastarųjų dešimtmečių teologinėje, etnologinėjė ir populiariojoje literatūroje greta pagonybės, kaip sinonimai, vartojami ir stabmeldystė, gamtinė, prigimtinė, protėvių, gentinė, baltų, aisčių, senamaldžių, senoji lietuvių, ikikrikščioniškoji religija.
Genoveita GRICIENE