Povilas Girdenis – apie jaunystę, muziką ir žemaičių kalbą

Vaikystėje pamėgtas vietas Daubariuose Povilas Girdenis lankė su savo dukra Akvile. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Mažeikių rajone lankėsi Povilas Girdenis – Lietuvoje žinomas dainuojamosios poezijos atlikėjas, bardas, istorikas, kalbininko Alekso Girdenio sūnus.
Su atlikėju šnekėjomės apie jo sąsajas su Mažeikiais, kūrybą, žemaičių kalbą ir žemaičius.

Apie jaunystę

Su Povilu Girdeniu susitikome ant Daubarių piliakalnio, brangaus simbolio, šalia kurio prabėgo pačios nerūpestingiausios jo jaunystės dienos.
„Man tai – tarsi gimtosios vietos, nors negaliu taip sakyti, kadangi esu gimęs Vilniuje“, – juokėsi bardas, ir pasakojo, kad jaunystėje Daubariuose praleido daugelį savo vasarų ir išvykdavo tik paskutinėmis atostogų dienomis.
Ši vieta jam mena ir pirmuosius išmoktus gitaros akordus, pasigrojimus su nepažįstamomis kompanijomis iš Mažeikių.
Atlikėjas pastebėjo, kad dabar piliakalnis atrodo kitaip, nei seniau. Bardas prisimena, kad viskas buvo apžėlę, tačiau pridūrė, kad šios vietos dėl savo paprastumo ir yra žavingos.
Muzikanto manymu, ko gero kiekvienas žmogus turi tokią vietą, kuri iš pažiūros gal ir neįspūdinga, tačiau brangi dėl atsiminimų.
P. Girdenis juokėsi, kad dėl Daubarių Mažeikių laikraštyje atsidurs jau ne pirmą kartą. Dar jaunystėje visai netoli piliakalnio jis su savo gitara buvo užfiksuotas tuometinės „Pergalės vėliavos“ fotografo.

Apie muziką

Muzikuoti ir kurti dainas Povilas Girdenis pradėjęs dar jaunystėje. Savo muzikinį kelią bardas dalija į kelis etapus.
Viskas prasidėjo nuo pertvarkos laikų populiariaus roko ansamblio „Etapas“. Deja, grupė iširo tuometinei valdžiai jaunuolius pradėjus šaukti į armiją, vėliau ansamblis taip ir nebuvo atkurtas.
Povilas Girdenis pasinėrė į laisvo ir pašėlusio džiazo muziką, grojo kontrabosu, o su grupe „Blus Makers“ tuomet ne kartą koncertavo ir Mažeikiuose.
Vis dėlto ne visa bardo kūryba tuomet tilpo į bliuzo ir roko formato rėmus. Muzikantas teigė, kad jis buvo labiau linkęs į baladę, ne visada mokėjo rašyti ritmingesnę muziką ir apskritai ausis „nemėgo didelių decibelų“. Bardo požiūrį į muziką tuomet pakeitė maestro Vytauto Kernagio kūryba.
Tačiau dainininkas pridūrė, kad nereikėtų įsivaizduoti, jog dainuojamoji poezija yra lengvas žanras.
„Visi žanrai, pradedant vestuvine muzika, baigiant simfonine, reikalauja didelio atsidavimo ir darbo“, – teigė Povilas Girdenis, ir akcentavo, kad dainuojamoji poezija yra labai sudėtingas ir klampus žanras.
Bardas dainuoja ne tik pagal savo kūrybos tekstus, jis naudoja ir savo mėgstamų poetų Aido Marčėno, Antano Jonyno, kitų lyrikų eiles. Jie, muzikanto nuomone, vienu metu yra ir modernūs, ir klasikiniai.

***

Dauguma Povilo Girdenio kūrybos dainų yra žemaitiškos ir pats kompozitorius neslepia – tai jau įskiepyta į kraują.
Daugelis žemaitiškų dainų parašyta pagal Povilo tėvo Alekso Girdenio visą gyvenimą kurtus žemaitiškus eilėraščius.
Bardo manymu, kurti žemaitiškai yra labai sudėtinga.
„Dažniausiai žemaitiška kūryba siejasi su meile Tėvynei, o kitas temas sunku paliesti, nes kalba tampa per sudėtinga“, – patirtimi dalijosi muzikantas ir pridūrė, kad norint kurti žemaičių kalba, ja reikia gyventi.
P. Girdenis prisimena, kad jo amžinybėn išėjęs tėvas mėgdavo skaityti savo žemaitiškus eilėraščius ir skaitydavo juos mintinai, ką, kalbininko sūnaus nuomone, sugeba daryti retas poetas.
Muzikantas pripažino, kad sunkiau žemaitiškai kurti būdavę ir dėl tėvo reiklumo.
„Dėl kiekvieno neteisingai ištarto žodžio telefonu galėjo valandų valandas aiškinti“, – prisiminė savo šviesaus atminimo tėvo atsakingą požiūrį į žemaičių kalbą P. Girdenis, ir pridūrė, kad kartą dėl to teko keisti net dainos melodiją.

***

Atlikėjas pasakojo, kad kuo toliau, tuo dažniau tenka dainuoti žemaitiškai. Pirmą kartą P. Girdenis žemaitiškai uždainavo Plungėje, kur publika labai šiltai jį priėmė, o dabar tenka koncertuoti tokiose Lietuvos vietose, kur vietiniams žemaičių šnekta skamba tarsi nežinoma užsienio kalba.
„Žmonės, išgirdę žemaitišką dainą, tai suprasdavo kaip ženklą, kad reikia juoktis“, – apibūdino kitų Lietuvos regionų gyventojų suvokimą muzikantas, bet tuoj pat pridūrė, kad įsibėgėjus pasirodymui krizenimą visada pakeisdavo tyla ir supratimas, kad nieko juokingo čia nesą.
Muzikanto manymu, daugiausiai šlovės dėl to, kad anksčiau humoristinio pobūdžio buvusi žemaitiška muzika tapo rimtesnė, tenka maestro Andriui Kulikauskui, kuris pirmasis Lietuvoje pradėjo kurti rimtąją žemaitišką muziką.
Povilo Girdenio manymu, Andrių Kulikauską galima laikyti vienu iš senosios estrados atstovų, kuris niekada nepasidavė komercijai ir atsakingai žiūrėjo į muziką.
Muzikantas pasidžiaugė, kad pernai Žemaičių vienybės dienos metu išpildė savo svajonę ir užtraukė žemaitiškai Mažeikiuose.

Apie žemaičių kalbą ir žemaičius

Povilo Girdenio manymu, žemaičių kalba yra, ko gero, didžiausias turtas, kurį mes turime ir kurį reikia puoselėti.
Kaip pasakojo istorikas, vieni pastarųjų tyrimų rodo, kad žemaičių kalbos mes negalime vadinti tarme, kadangi ji panašesnė į kalbą.
„Juk rusų bei ukrainiečių kalbos taip pat mažai kuo skiriasi, tačiau abi yra vadinamos kalbomis“, – samprotavo bardas.

***

Istoriko manymu, žemaičių kalba praranda savo prestižą dėl besikeičiančio pasaulio. Pasak Povilo Girdenio, žmonės jau nuo seno, norėdami pasirodyti modernūs ir kultūringi, vengia šnekėti tarmiškai.
„Pastebėjau, kad jei žmogus gerai kalba bendrine kalba, jis niekada neslepia ir savo tarmės. Inteligentiški žmonės tarmę yra išlaikę, ja puikiausiai naudojasi ir dėl jos nekompleksuoja“, – dalijosi įžvalgomis garsaus tarmių tyrinėtojo sūnus.
Povilas Girdenis pasijuokė iš lietuvių, pernelyg besistengiančių šnekėti bendrine kalba – esą jie tik laužo liežuvį ir išeina persipynę kratiniai.
Dainininkas prisiminė ir linksmą istoriją: kaime viena jo tetos kaimynė gyrėsi, kad išmokė savo anūkę šnekėti „poikia“ aukštaičių kalba, o teta kaimynei atkirto, kad išmokius ją rusiškai šnekėti dar „poikiau“ bus.
Povilas Girdenis teigė, kad dabar vienas skaudžiausių jo stebimų procesų yra tai, kai šeimoje abu tėvai žemaičiai su vaikais bando šnekėti aukštaitiškai. Tada vaikas išmoksta šnekėti keistu kalbų kratiniu, kas vėliau gali sukelti problemų ir gyvenime.
Istoriko manymu, neigiamą atspalvį tarmėms davė ir pramoginės laidos, kurios žemaičių kalbą paverčia pajuokos objektu.
„Žmogus scenoje pradeda žemaičiuoti, dar apsimesdamas kokiu asocialiu elementu – girtuokliu arba visišku prasčioku“, – akcentavo P. Girdenis, kurio nuomone, televizija iki šiol žmonėms daro didelį poveikį.

***

Žinomas dainininkas teigė besidžiaugęs aktyviu Mažeikių jaunimu.
Povilas Girdenis atkreipė dėmesį, kad kituose miestuose žemaičių draugijas sudaro garbaus amžiaus žmonės, o Mažeikiuose žemaičių aktyvinimu užsiima jauni žmonės, baikeriai, su kuriais pačiam bardui neretai tenka bendrauti bei kartu koncertuoti.
Muzikanto nuomone, jauniems žmonėms šiais laikais to reikia labiau nei senjorams, kadangi renginiai su populiarumo, šaunuoliškumo elementais pasižymi ir kultūriniu poveikiu.
Dėl to žemaičių kalbos puoselėtojas žavisi Mažeikiais ir skiria jiems didelį komplimentą.

Rytis SAVICKIS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto