2022-iesiems baigiantis, Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčią lankantys žmonės pamatė neįprastą prakartėlę.
Tradicinę kompoziciją, vaizduojančią Jėzaus Kristaus gimimą, jos kūrėjai nutarė įrengti seniausiame žemaičių antžeminiame gyvenamajame pastate – nume.
Įgyvendino klebono svajonę
Savivaldybės paveldosaugininkė Rūta Končiutė-Mačiulienė, Tirkšlių bažnyčioje pristatydama šį kūrinį, akcentavo, kad „numas“ – literatūrinis žodis, žemaičiai jį vadino noms, nums.
Unikali prakartėlė gimė dviem medžio meistrams suvienijus jėgas: restauratorius Dovydas Ušinskas sumažino Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse eksponuojamo numo mastelį ir parengė jo brėžinį, o Antanas Viskantas ėmėsi gaminti šio pastato kopiją.
Ir vis tik prakartėlės idėjos pradžių pradžia galima laikyti dieną, kai Tirkšlių parapijos klebonas Petras Smilgys įvardijo savo svajonę – įrengti prakartėlę žemaitiškoje aplinkoje ir taip „įkultūrinti Evangeliją“.
Kunigas priminė: pirmąją prakartėlę sukūrė šv. Pranciškus iš Asyžiaus, nuo tada kilo tradicija jas įrengti bažnyčiose ir tikinčiųjų šeimose.
Teko nemažai pamatyti ir sužinoti
R. Končiutė-Mačiulienė „Santarvei“ sakė, kad pirmoji mintis, tuo momentu atėjusi į galvą, buvo Spurganų etnoarchitektūrinė sodyba.
„Įsivaizdavau, kad galėtų būti sumažinti visi sodybos pastatai – troba, klėtis, tvartas, o jame kalėdiniu laikotarpiu būtų įrengiama prakartėlė. Kartu su meistrais, klebonu ir tuometiniu Tirkšlių kultūros centro direktoriumi nuvažiavome į Spurganus, pabendravome su sodybos šeimininku, apžiūrėjome pastatus, juos nusifotografavome.
Po to daug diskutavome, nagrinėjome technines galimybes, studijavome senųjų meistrų darbus“, – pasakojo paveldosaugos specialistė.
Sulaukus finansavimo iš Kultūros paveldo departamento, buvo surengta išvyka į Žemaičių kaimo muziejų Telšiuose, su Tirkšlių ir aplinkinių vietovių bendruomenių atstovais apkeliautos Mažeikių rajono senosios sodybos, Žemaitijos nacionalinis parkas.
„Viską stebėjome, fotografavome, toliau diskutavome. Dar nusprendėme apsilankyti Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Ten bendraudami su medinio paveldo žinove, architekte dr. Rasa Bertašiūte išsigryninome susikaupusias mintis. Sustojome ties numu – seniausiu Žemaitijoje paplitusiu antžeminiu gyvenamuoju pastatu, kuriame žmonės gyveno kartu su savo gyvuliukais – už sienos. Tokių pastatų būta ir mūsų krašte“, – sakė R. Končiutė-Mačiulienė.
Ji pastebėjo: dar ir dabar vienur kitur Žemaitijoje galima pamatyti tarsi dviejų galų ilgą pastatą, kurio viena pusė – gyvenamas namas, o kita – tvartas. Tai ne kas kita, kaip naujesnis, patobulintas numo variantas.
Planavo užbaigti anksčiau
Kai prakartėlės nume vaizdinys galutinai susidėliojo, medžio meistras, restauratorius D. Ušinskas sėdo prie brėžinio, o jo kolega, tautodailininkas A. Viskantas pradėjo rinkti prakartėlei reikalingas medžiagas. Rodos, viskas iš pradžių vyko sklandžiai, tačiau darbai užsitęsė.
„Deja, ne visada pavyksta taip, kaip norėtųsi. Numas turėjo atsirasti metais anksčiau, tačiau žmogus planuoja, o Dievas šypsosi… Surinktos eglių šakos džiūdamos ėmė keisti formą, reikėjo kitos medžiagos, panašiai nutiko ir numo stogo dangai. Darbas buvo juvelyrinis – smulkios detalės, senovinės konstrukcijos, tad meistrui teko iš širdies paplušėti“, – prisiminė paveldosaugininkė.
Ji pasakojo: ir Antano žmona, ir dukros buvo įtrauktos į šią kruopščią kūrybinę veiklą.
Kita nenumatyta rimta kliūtimi tapo koronaviruso infekcija, ji kurį laiką buvo atėmusi meistro jėgas.
„Matyt, viskam savas laikas, ir šios Kalėdos buvo pačios tinkamiausios tokio darbo pristatymui“, – po renginio šypsojosi R. Končiutė-Mačiulienė.
Tai tik proceso pradžia
Projekto autorius nudžiugino tai, kad į numo ir prakartėlės jame pristatymą susirinko didžiulis būrys žmonių.
„Vadinasi, einame reikalinga linkme. Ir jeigu bent vienas žmogus savo sodyboje pritaikys kurią nors ekspozicijoje pamatytą detalę, ims labiau domėtis, kaip gyveno mūsų protėviai, mūsų tikslas bus pasiektas“, – „Santarvei“ akcentavo R. Končiutė-Mačiulienė.
Prakartėlės įkvėpti darbai nesibaigia. Šiemet planuojama užbaigti sumanytą projektą, įtraukiant į jį daugiau meistrų. Šalia numo turėtų atsirasti Tirkšlių parapijoje esančių dviejų sodybų – Spurganų etnoarchitektūrinės sodybos ir Voveriuose esančios žemaitiškos dviejų galų trobos statinių pastatų kopijos – su smulkiosios architektūros elementais: koplytstulpiais, kryžiais, koplytėlėmis, tvoromis, šuliniais ir kitomis detalėmis.
„Laukia įdomus kūrybinis procesas“, – apibendrino paveldosaugininkė.
Kodėl ekspozicijai pasirinkta bažnyčia?
Į šį klausimą R. Končiutė-Mačiulienė atsakė: pirmiausia dėl to, kad tai buvo klebono P. Smilgio sumanymas – Kristaus gimimą vaizduoti žemaitiškoje buityje. Kristus ateina ten, kur yra žmogus, taigi, ir į jo buitį, o ta buitis kažkada buvo ir tokia.
Pasak paveldosaugos specialistės, yra ir kitų svarbių motyvų.
„Bažnyčia nuo senų laikų buvo mokytoja. Pirmosios mokyklos kūrėsi prie bažnyčių. Kodėl gi ta švietėjiška funkcija negali būti tęsiama ir šiandien? Tik kitokia forma. Juolab kad Tirkšlių bažnyčioje yra nenaudojama, tačiau ekspozicijai puikiai tinkanti erdvė. Šiuo metu ji dar ne iki galo sutvarkyta, tačiau per kitas Kalėdas, tikėtina, paveldo mylėtojai vėl turės gražią progą susiburti, apžiūrėti padarytus darbus ir pabūti drauge.
O man, paveldo apsaugos specialistei, tai yra puiki proga skleisti žinią apie mūsų krašto paveldą, meistrams – gera galimybė pristatyti savo meistriškumą, parodyti save ir savo darbus“, – kalbėjo R. Končiutė-Mačiulienė.
Planuojama, kad kasmet, kalėdiniu laikotarpiu, nume bus įrengiama prakartėlė, o visą kitą laiką jis atliks muziejinio eksponato vaidmenį – kad į bažnyčią atėję žmonės pamatytų, kaip gyveno mūsų protėviai, kokios anuomet buvo statybos tradicijos, žemaičių gyvenimo būdas, o be to, pamąstytų ir suvoktų, ką galima išsaugoti bei pritaikyti šių dienų kaimiškoje architektūroje.
Paveldosaugininkė informavo: kalėdiniam laikotarpiui pasibaigus, numas su mažosios architektūros elementais liks bažnyčioje, jis lauks kitų šv. Kalėdų ir būsimų „kaimynų“ – Spurganuose bei Voveriuose aptiktų archaiškų statinių kopijų.
Vienas žmogus sugalvoja – daug žmonių padaro
Žmonėms, pripratusiems prie didelių statybų ir grandiozinių objektų, tikriausiai sunku suvokti, kiek laiko ir kantrybės pareikalavo mažos prakartėlės idėja. Bet ir ji nebūtų įgyvendinta be projekto iniciatorių – Tirkšlių Kristaus Karaliaus parapijos, Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus, be partnerių – Lietuvos liaudies buities muziejaus, Tirkšlių seniūnijos bendruomenės ir kultūros centro, o taip pat be rėmėjų – Savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento.
Projekto sumanytojai dėkingi Lietuvos liaudies buities muziejui ir jo direktorei Gitai Šapranauskaitei, pavaduotojai Daliai Šiškauskienei, o ypač – architektei, kultūros paveldo specialistei dr. R. Bertašiūtei – nuolat konsultavusiai ir palaikiusiai šią idėją.
Visos grupės vardu R. Končiutė-Mačiulienė dėkojo vaizdo operatoriui Ramūnui Šatkui bei jo kolegoms, pasistengusiems, kad Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčioje eksponuojamą numą su prakartėle pamatytų kuo daugiau žmonių.
