Kai darbas baigtas, galima ir sušokti ratelį... Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Sekmadienį prasidėjo keturias savaites truksiantis ir Kūčių vakarą pasibaigsiantis adventas. Tai – atėjimo, laukimo, atsinaujinimo ir ramybės metas. Bažnyčios liturginiame kalendoriuje jis turi savo simbolius ir ženklus, o mūsų gyvenimas šiuo laikotarpiu atspindi įvairius papročius ir tradicijas.
Mažeikiškiai adventą pasitiko akcijos „Sušildykim sielas“ inicijuotu didžiulio Advento vainiko pynimu ir puošimu.
Papuoštas Advento vainikas
Pirmasis žingsnis į advento laikotarpį mūsų mieste – jo išvakarėse senamiesčio vadinamajame Saulės laikrodžio skvere papuoštas didysis Advento vainikas.
Jo kūrimą inicijavo šiemet vėl atgaivintos gerumo akcijos „Sušildykim sielas“ organizatoriai. Vainiko idėją pateikė floristė Rasa Lekstutienė. Šviečiančiomis girliandomis vainiką apjuosė bendrovė „Mažeikių komunalinis ūkis“.
Papuošimai Advento vainikui buvo gaminami Švč. Jėzaus Širdies parapijos namuose veikusiose kūrybinėse dirbtuvėse. Visam procesui vadovavo R. Lekstutienė, jai talkino savanorė, „Jievaro“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Danutė Komovienė.
Papuošimus gamino Mažeikių cerebrinio paralyžiaus asociacijos, klubų „Liberta“, „Mano namai“, nariai, Veiklių mamų klubo moterys, Švč. Jėzaus Širdies Caritas globotinės, viešosios įstaigos „Via Alba“ savanoriai bei jų vadovė Daiva Meškienė, Savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė, pedagogė Daiva Gerikienė.
Mažeikiškių sukurtos grožybės šeštadienio rytą ir papuošė didįjį mūsų miesto advento simbolį.
Po aktyvaus darbo vainiko puošėjų ir juo pasidžiaugti atėjusių mažeikiškių laukė vaišės: netrūko pyragų, riestainių, bandelių, karštos arbatos, kavos ir tradicinės Mažeikių šaulių verdamos kareiviškos košės.
Šventės metu skambėjo muzika ir dainos, o kad nesušaltų kojų, mažeikiškiai apie vainiką suko ratelius.
Kunigas Klemensas Jaraminas pastebi, kad adventas šiais laikais nepelnytai paskęsta komerciniame Kalėdų blizgesyje. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Adventą užgožia komercija
Žmonės, laukiantys didžiosios metų pabaigos šventės, kartais patys nežino apie šių papročių bei tradicijų ištakas. Arba tiesiog nesidomi šiais dalykais – gyvena aplinkos diktuojamu ritmu.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios kunigas Klemensas Jaraminas pastebėjo, kad adventas mūsų žmonių yra šiek tiek nuvertintas, nes visą advento rimtį ir laukimo momentą, ypač paskutiniu metu, užgožia komercinės artėjančių Kalėdų nuotaikos.
„Bažnyčios liturginio kalendoriaus advento metas praktiškai beveik sutampa su komercine Kalėdų veikla. Tad norėtųsi išskirti du pagrindinius dalykus: ką iš tikrųjų reiškia pats adventas, kuris turėtų sužadinti tikinčio žmogaus vidinę savimonę – kas jis iš tikrųjų yra kaip žmogus.
Visa tai reikėtų atskirti nuo spindesio ir triukšmo, kurį advento metu kelia komerciniai momentai. Dėl to ir sakau, kad adventas nepelnytai primirštas, šventinių kalėdinių nuotaikų tarsi pastumtas į šalį“, – samprotavo dvasininkas.
Laukiama ypatingo įvykio
Pasak kunigo K. Jaramino, norisi, kad žmonės suprastų, jog advento metas, be jokios abejonės, yra ne tik laukimo, bet dar gilesnio savęs pažinimo laikas. Ir jokiu būdu nereikėtų painioti bei sakyti, kad tai – tarsi mažoji gavėnia. Gavėnia pirmiausia prakalbina žmogaus sąžinę, o adventas yra mūsų savimonės įžiebimo momentas, kurį ir turime išgyventi.
Išvertus iš lotynų kalbos, adventas reiškia „laukti to, kas ateina“. Pagoniškais laikais advento laikotarpiu valdovas atvykdavo lankyti kažkokios savo valdų periferijos, krašto.
„To laikotarpio lotyniškas pavadinimas ir reiškė, kad žmonės išgyvena adventą – laukimą kažko nuostabaus, garbingo, didingo ir pakilaus. Ta pati nuotaika atsiranda ir bažnyčios liturgijoje – mes laukiame Dievo gimimo šventės. Tad tos keturios savaitės ir yra skirtos tam, kad mes pasiruoštume šventei“, – kalbėjo kunigas.
Dar vienas adventinis akcentas – draugiškas meduolių marginimas. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Ištiesinti sielos takus
Adventinio pasiruošimo metu žmonės gali nedaryti nieko, nuobodžiauti, bet laukiant galima užsiimti kažkuo svarbiu ir reikšmingu.
Adventas tikinčio žmogaus gyvenime yra veikla – nuo pat jo pradžios.
„Liturgijoje kalbama, kad mes turime ištiesinti visus savo sielos takus, vingius, kad Dievas į mūsų kasdienybę ir gyvenimą ateitų tiesiu taku. Dėl to atsiranda tokie dalykai, kaip rimties atėjimas. Su advento pradžia žmonės skatinami išgyventi rimtyje. Anksčiau būdavo ypač akcentuojamas ir pasninko momentas, kuris vidiniam gyvenimui labai talkina, kad mes galėtume atsigręžti į save, iš naujo atrasti save“, – teigė kunigas K. Jaraminas.
Dabar apie adventą labiau kalbama kaip apie džiaugsmingą laukimą. Advento jokiu būdu negalima painioti su atgailos nuotaika – tam yra skirta gavėnia.
Kiekvieną sekmadienį – daugiau šviesos
Kunigo teigimu, adventas turi savo ženklus, kurių kiekvienas prakalbina žmogų.
„Kaip minėjau, advento metu turime iš naujo atrasti save. Ateinantis kūdikėlis Jėzus yra naujojo Adomo simbolis. Mes per senąjį Adomą, per tą kaltės žmogų, nupuolėme į nuodėmę, o dabar ateina atpirkėjas, kaip gražiai sako liturgija, naujasis Adomas, – tam, kad mums sugrąžintų tikrąjį supratimą, kas iš tikrųjų turi būti žmogus. Ir Dievas suranda išganymo kelią per labai paprastą dalyką – Jis tampa žmogumi tam, kad parodytų, koks turėtų būti tikrasis žmogiškumas“, – akcentavo kunigas.
Vienas iš šio laikotarpio simbolių – adventinis vainikas. Prie vainiko kiekvieno iš keturių sekmadienių išvakarėse įžiebiama žvakė.
Pirmąjį advento sekmadienį dega tik viena žvakė, paskui kas savaitę uždegama dar po vieną, primenančią, kad ateinantis, gimstantis Dievas atneša mums šviesą. Taip mūsų namuose, bažnyčiose atsiranda vis daugiau šviesos…
Rarotos – Šv. Marijos pagerbimas
Kitas advento simbolis – kiekvieno sekmadienio rytais giedamos rarotos – ankstyvosios šv. Mišios. Tai labiau Šv. Marijai pagarbinti skirtos giesmės – jos giedamos prieblandoje prie Šv. Marijos altoriaus, paveikslo ar statulos. Čia uždegama rarotinė žvakė, kuri mums, tikintiesiems, primena, kad išganymas ateina ir per Šv. Mariją.
„Per Šv. Mariją ateina šita šviesa, kurios mes advento metu laukiame. Tai ir yra pagrindiniai ženklai ir simboliai, prakalbinantys kiekvieną iš mūsų advento metu. Tai yra kelionė, laukiant to nuostabaus įvykio, Prakartėlės džiaugsmo, per kurį suprantame, kad Dievas, belsdamasis į mūsų širdis, kviečia iš naujo atrasti žmogiškumą. Tos keturios savaitės ir skirtos tam, kad mes laukdami ne nuobodžiautume, o iš naujo atrastume savo gerąsias žmogiškąsias savybes: sąžiningumą, teisingumą, dėmesį kitam, varge esančiam, nelaimės prislėgtam žmogui, todėl šiuo metu ir kyla labai gražių iniciatyvų, liudijančių gerumą“, – samprotavo kun. K. Jaraminas.
Prof. Rimantas Balsys teigia, kad krikščionybė pakoregavo senųjų švenčių laiką ir jų turinį. Nuotr. iš redakcijos archyvo
Krikščionybė turinį pakoregavo
Etnologas, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslo fakulteto Baltų filologijos katedros prof. dr. Rimantas Balsys teigė, kad ikikriščioniškuoju laikotarpiu lietuviai ir prūsai rudens pabaigoje, t. y. žemdirbiško metų rato gale, atlikdavo aukojimo ritualus, skirtus seniesiems dievams.
Krikščionybė ir jos įtvirtintas kalendorius pakoregavo mūsų švenčių laiką ir jų turinį.
„XIX amžiaus ir XX amžiaus pirmosios pusės liaudies kalendoriuje adventas jau – ūkio darbų pabaigos, rimties, dvasinio apsivalymo, susilaikymo nuo triukšmingų linksmybių metas“, – kalbėjo R. Balsys.
Šios nuostatos išliko patarlėse ir priežodžiuose: „Adventai tamsūs – kluonai šviesūs“ (suprask, jog iki advento ir javai turi būti iškulti, ir linai išminti), „Per adventą – dvasia šventa, per Kalėdas – į zalietas“, „Adventai arti da aš ne marti“ – per adventą nevalia vykti į piršlybas, juolab kelti vestuves.
Užsiėmė spėjimais ir burtais
Prasidėjęs Šv. Andriejaus dieną adventas tęsiasi keturias savaites. Taigi, adventinis laikotarpis dar ir švenčių, linksmybių, saulėgrįžos laukimo metas. Vadinasi, ir naujų vilčių metas.
„Žmonės svarstė ir siekė nuspėti, kokie bus ateinantys metai – ar veisis gyvuliai, ar derės javai ir kokie geriau, ar bus uogų, grybų, obuolių, ar speis bitės, ar dėslios bus vištos ir panašiai. Vyresnieji dar stengėsi sužinoti, ar sulauks kito derliaus, ar bus sveiki“, – pasakojo R. Balsys.
Subrendusi jaunuomenė advento laikotarpiu spėliojo, ar pasiseks ateinančiais metais sukurti šeimą – tam skirti būrimai. Jau lapkričio 30-ąją – Šv. Andriejaus dieną – merginos slapčiomis sėsdavo aplink šulinį, berdavo į jį kanapes ar aguonas, linų sėmenis, sakydamos: „Šventas Andriejau, kanapes sėjau, parodyk, su kuo rausiu“.
Toks „pagalbininkas“ turėjo pasirodyti sapne, tad tikėta, jog už šio vyriškio mergina ir ištekės. Dėl tos pačios priežasties Šv. Andriejaus dieną į vandenį pamerkdavo nulaužtą vyšnios šakelę. Jei ji pražysdavo per Kūčias, reiškė, kad mergina greitai ištekės.
Į didįjį Advento vainiką sudėta mažeikiškių fantazija ir kūryba. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Mistiškas laikas
Ūkininkams kur kas labiau rūpėjo ateinančių metų derlius. Apie jį spręsta iš gamtos reiškinių: jei gilu sniego, tikėdavosi gero vasarojaus, jei adventas saulėtas – lauk gero daržovių derliaus, jei šalta – lauk karštos vasaros su perkūnijomis, dažni atodrėkiai – grūdingos varpos, danguje daug žvaigždžių – daug riešutų, obuolių ir grybų, dideli sniego kąsniai – geras sėmenų derlius, gausu žirnių ir pupų.
„Adventas – ir mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios: vaiduokliai, velniai ir laumės – bando kištis į žmonių gyvenimą. Senoliai tikėjo, kad šiuo tamsiuoju metu aplink slankioja dvasios, kurios tik ir taikosi pakenkti žmonėms bei jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams“, – kalbėjo R. Balsys.
Tikėta, kad piktos jėgos tamsiuoju metų laiku renkasi atokesnius sodybos pastatus – jaujas, klojimus, pirtis, todėl šiuo metu paisyta daugybės draudimų.
Pavyzdžiui, advento laiku būdavo draudžiama dirbti kai kuriuos triukšmingus namų ūkio darbus, stengtasi susilaikyti nuo įvairių linksmybių.
„Vis dėlto, susirinkę vakaroti žmonės, ypač jaunimas, eidavo ratelius, dainuodavo liaudies dainas, žaisdavo įvairius žaidimus, krėsdavo išdaigas. Advento dainas nuo kalėdinių galima atskirti iš šūksnių, arba specifinių priedainių: aleliuma, leliumoj. Pagrindiniai advento laikotarpio dainų motyvai – meilės, piršlybų, vedybų“, – vardijo R. Balsys.
Adventinio laikotarpio pabaigą ženklino paskutinysis turgus prieš Kalėdas – saldaturgis, kitur – skaistaturgis.
Čia buvo galima rasti visko, ko šeimininkei galėjo prireikti šventiniam stalui, o jauni žmonės nepraleisdavo progos vieni į kitus pasižiūrėti, o gal ir kokiu žodeliu persimesti…
