Prie realybės priartėjęs poetas noro kurti neprarado

Meditacijos patirtį poetas Aleksandras Vismantas lygino su pernykšte kelione į Himalajų kalnus, kur patyrė įvairių išbandymų. Asmeninio albumo nuotr.

Įvairiausi savęs tobulinimo būdai, kurių pamokos parduodamos už nemenkus pinigus, dažnai kelia įtarimą. Kai koks nors pažįstamas pradeda medituoti ar užsiiminėti joga, artimieji ar bičiuliai ne visada tiki, kad tai – tiesos kelias. Sunku pamatyti, kas vyksta šio naują praktiką pradėjusio žmogaus viduje. Vis dėlto nesinorėjo praleisti progos pakalbinti gegužės mėnesį Vipasanos meditacijos kursuose medituoti pasimokiusio Mažeikių literatų klubo „Erdvė“ prezidento Aleksandro Vismanto. Kaip jam, poetui, pavyko dešimtį dienų gyventi visiškoje tyloje? Ko išmokstama tylint ir kodėl tai svarbu? Kuo naudinga bendruomenei, artimiesiems?

Smalsu buvo išgirsti, ką inžinieriaus profesiją turintis poetas pasakys apie meditaciją, kurią patyrė savo kailiu. Buvo aišku ir tai, kad tik žodį valdančiam žmogui, o toks yra A. Vismantas, gali pavykti įvardinti praktiką, kuri yra bežodė.
Kelių tūkstantmečių senumo, daug anksčiau nei Buda gimusi ir jo paties praktikuota Vipasanos meditacija kartais įvardijama kaip negatyvumą iš gyvenimo valanti praktika. Ji pagrįsta savęs stebėjimu ir parodo tikrovę iš abiejų pusių – vidinės ir išorinės. Ar tai reiškia, kad be Vipasanos meditacijos žmonės vietoje tikrovės gyvena iliuzijose?


Ieškojo nepatirto

Paklausus, ko jam trūkę, jog ėmęsis ieškoti kažko, ko dar nebuvo patyręs, Aleksandras Vismantas sakė, kad blogai jam nebuvę, tačiau jam, kaip ir daugeliui, norėjosi dar geriau: „Buvau jau išbandęs ne vieną meditacijos praktiką – relaksacinę, čakrų, bet tai nebuvo tie dalykai, kuriuos suradęs galėčiau pasakyti: „Čia yra tai, ko man iš tiesų reikia“.  
Labiausia jį patraukė žmogaus, dalyvavusio Vipasanos kursuose, pasakojimas, kad čia žmonės ištisas dešimtį dienų praleidžia visiškoje tyloje, nesikalbėdami, nežiūrėdami į akis, nesiaiškindami nė gestais, visas tas dienas medituojama.
Internete radęs atgarsių apie nemažus gyvenimo pokyčius tų, kurie tokios praktikos mokėsi ir nuolat medituoja.
„Ši meditacija nebuvo toks lengvas pasivaikščiojimas, koks man atrodė anksčiau. O į klausimą, ko ieškojau, dabar galiu atsakyti geriau nei tada, kai užsirašiau į kursus. Šiandien man atrodo, kad ieškojau atsakymų į esminius gyvenimo klausimus. Daug norinčių išsiaiškinti, kaip reikėtų teisingai gyventi, daug visokių tiesų siūloma, tačiau Vipasanos meditacija leidžia šias tiesas išbandyti asmeniškai. Kursai – lyg bandymų poligonas, kur kiekvienas išbando save. O prieš tai mane tiesiog viliojo dar neišbandyta patirtis. Tačiau atradau daugiau. Nereikalingi aspektai ir troškimai patys nubyra“, – prisipažino A. Vismantas.


Mokėsi kontroliuoti skausmą

Meditacijos patirtį jis lygino su pernykšte kelione į Himalajų kalnus, kur patyrė įvairių išbandymų. Prie Molėtų vykusiuose kursuose jo laukė ne menkesni iššūkiai.
„Išsivaliau tiek, kad nustojau norėti vartoti svaigalus bei rūkyti, vietoje to pajutau natūralų troškulį, ėmiau norėti atsigerti paprasto vandens. Anksčiau per dieną išgerdavau po penkis puodelius kavos ir nejausdavau, kad mano organizmas patiria sausrą ir trokšta. Anksčiau vandenį gerdavau prisiversdamas, proto pastangomis primindamas sau, jog tai būtina – pasistatydavau ant stalo prieš akis vandens butelį. Buvau užmušęs savy troškulio jausmą“, – dalijosi savo patyrimais Aleksandras.
Meditacijos kursai jam taip pat suteikė galimybę savo kailiu patirti, jog didžiąją fizinio skausmo dalį sudaro psichologinis skausmas, kurį galima įveikti medituojant. „Supratau, kad tiek skausmas, tiek malonumas tėra vibracija ar tiesiog kūno signalai. Labai susikoncentravęs žmogus pajėgia išjungti iš proto psichologinę skausmo nuostatą, šitaip sumažindamas ar ir visai panaikindamas skausmo pojūtį. Išjungti tai, kas neadekvatu – verta“, – sakė A. Vismantas.


Meditacija grąžina į realybę

Bene vertingiausia meditacijos praktikos pamoka Aleksandrui buvo tai, kad išmoko susikoncentruoti tiek į malonius, tiek į nuobodžius dalykus. Šios praktikos metu teko valandų valandas mintimis stebėti įvairias savo kūno vietas, labai konkrečius mažus plotelius, kenčiant nejudinamų sąnarių skausmą, kandant uodams, iš nuobodulio užsnūstant kas kelias minutes. 
Po meditacijos kursų į daug ką žvelgia kitaip. Vieno nutikimo metu suprato, kas yra baimė: „Baimė – tai, kada nukreipi dėmesį į kokius nors lūkesčius – į tai, kas gali atsitikti. Kai susikoncentruoji į tai, ką šią akimirką turi daryti, baimė labai sumažėja arba jos nelieka. Pasidavęs apmąstymams, patiri iliuzinę baimę, iliuzinius skausmus ir džiaugsmus“, – pasakojo A. Vismantas.
„Vieniems pavyksta susikoncentruoti dirbant fizinį darbą, o kiti jį dirbdami keikia ir svajoja apie dangiškus migdolus. Jie negyvena šioje akimirkoje. Ir todėl Vipasanos mokytojai perspėja, kad tokios praktikos, kai patariama medituoti atsigulus ir įsivaizduojant jūrą ar kitus nesamus vaizdus, gali būti net žalingos, nes jos išveda iš šios akimirkos, iš šios būties ir nukreipia į gražią iliuziją. Vipasanos meditacijos tikslas yra sugrąžinti žmogų į realybę“, – aiškino meditacijų skirtumus A. Vismantas.
Anot jo, kad ir ką darytum, turi koncentruotis į esamą momentą: valgydamas turi jausti, kad valgai, skonėtis, girdėti, kaip kramtai, kas vyksta kūne. Eidamas turi jausti save ir aplinką tą akimirką.


Padeda darbe

Vipasanos kursų studentai mokomi, jog programai pasibaigus jie stengtųsi per dieną medituoti dvi valandas. A. Vismantas apgailestavo, kad tiek laiko jam surasti sunku: „Po kursų nenorėjau kavos gal tris dienas, pirmąją savaitę išgėriau tik du ar tris puodukus. Jei medituočiau po dvi valandas kasdien, manau, kad kavos ir kai kurių dalykų man nereikėtų“. Jį guodžia tik tai, kad net nereguliariai medituojantys žmonės pripažįsta, kad šios meditacijos praktikos poveikis – didžiulis. Kursuose matė žmonių, kuriems meditacija padėjo mesti rūkyti, jie nustojo girtavę, atsikratė pykčio. 
Kai kas įsivaizduoja, kad meditacijos mokosi kokie nors nelaimėliai, kurie nesugeba tvarkytis gyvenime, tai – tikrovės neatitinkantis mitas. A. Vismantas viename namelyje gyveno su žmonėmis, kurie dirbo vadovaujamą, prestižinį, gerai mokamą kūrybinį darbą. Su jais, tiesa, pasikalbėjo tik po dešimties dienų.
Mitas ir tai, kad medituojantis žmogus prasčiau dirba, yra išsiblaškęs. Vipasanos praktikoje išsitreniruojama nuosekliai koncentruotis tiek į įdomius, tiek į nuobodžius dalykus, o tai padidina darbo našumą ir pagerina darbo rezultatus. Tai – dar vienas mito, kad medituotojas neva „sklando padebesiais“, paneigimas.


Moko pakantumo ir tolerancijos

„Vipasanos meditacijos kursai – koncentravimosi mokykla. Pirmąsias tris dienas turėjome stebėti vienintelį tašką tarp nosies ir viršutinės lūpos. Jau po kelių valandų tai labai atsibosta. Iš pradžių iš nuobodumo užmigdavau kas minutę“, – prisiminė A. Vismantas. 
Sutelkus dėmesį tekdavo keliauti savo kūno žemėlapiu, patiriant įvairiausius pojūčius: skausmą, minkštumą, kietumą. „Mus mokė, kad realybė yra tai, ką jauti savo kūnu. Kito realybės šaltinio mes neturime. Stebėdamas savo malonius ir nemalonius kūno pojūčius, mokiniesi jų nepaisyti, kartu įprasdamas nereaguoti į malonius ar nemalonius žmones ir įspūdžius. Mokėmės stebėti nevertindami. Nes tik šitaip galime pažinti tikrovę“, – pasakojo kursų studentas.
„Vipasanos meditacija žmogų daro labiau tolerantišką, atjaučiantį“, – sakė Aleksandras..
Anot jo, kančia kyla iš troškimų, prisirišimų. Siekti malonių pojūčių dar nėra blogis, blogai tada, jei pykstame pojūčiui pasibaigus, tampame nuo jo priklausomi. Teisinga vadovautis sena patarle „Nesidžiauk radęs, neverk pametęs“.
Palyginus išmintingą žmogų su iliuziniais džiaugsmais ir skausmais gyvenančiu asmeniu, pirmasis septynerius metus neės savęs prisimindamas, kad jį kažkas seniai įžeidė, skirtingai nei antrasis. Kažkas mus įžeidžia ir tai galbūt užmiršta, o mes gyvename įsižeidę daugybę metų bei kenčiame iliuzinį skausmą.
„Tegul visos gyvos būtybės būna laimingos“ – tokia mintimi turėtų užsibaigti kiekviena meditacija“, – dalijosi savo pamokomis poetas.


Noras kurti nedingo

Ruošdamasis į meditacijos kursus A. Vismantas šiek tiek abejojo, ar grįžęs benorės ir begalės rašyti, nes rašantysis, kaip kai kas sako, irgi gyvena savo fantazijų pasaulyje. Tai, beje – vienas iš mitų, nes labai dažnai geras rašytojas tik vaizduoja iliuzijose gyvenančius žmones ar modeliuoja įsivaizduojamą gyvenimą tarsi darytų tam tikrą gražų daiktą. Galbūt tokį tekstinį daiktą įmanoma daryti lygiai taip pat susikoncentravus?
„Manau, kad rašant galima pasirinkti vieną iš dviejų krypčių – arba atitrūkti nuo tikrovės, arba, atvirkščiai, – remtis į realybę, kartu vedant ten ir skaitytoją. Be to, supratau, kad, būdamas rašantis žmogus ir trokšdamas visiškos tylos, taip pat tolinausi nuo realybės. Kursai padėjo suvokti, kad išmokus susikoncentruoti galima rašyti bet kurioje aplinkoje. Kitas dalykas, kad norėčiau atsiriboti nuo man nereikalingų dalykų be smerkimo, nepakantumo ar graužaties“, – prisipažino literatas.
Meditacijos pamokos pakeitė poeto požiūrį į pasaulį: paskaitęs kai kuriuos neseniai parašytus savo kūrinius, suprato, kad dabar daug ką rašytų kitaip. Visgi noras rašyti eilėraščius ar prozą nedingo. Be to, rašančiam ir abejojančiam, anot A. Vismanto, atsakymas yra patsai Buda, kuris pats praktikavo Vipasanos meditaciją. Tai jam netrukdė kurti metaforomis išmintį perteikiančių tekstų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*