Sediškis Albertas Vilimas šiemet švenčia dvi reikšmingas sukaktis. Prieš 45 metus jis tapo diplomuotu režisieriumi, o prieš dešimt metų išleido savo antrąją knygą „Nuodėmių pilnatis“ (pirmoji „Teatro pakerėtas“ pasirodė 1996 m.). Ir viena, ir kita jų – apie teatrą.
Sedos vidurinėje mokykloje mokęsis A. Vilimas vėliau baigė Juozo Miltinio teatro studiją, dirbo Panevėžio teatre aktoriumi, po to įstojo į Maskvos valstybinį kultūros institutą, mokėsi liaudies teatro režisieriaus specialybės.
„Nuodėmių pilnatis“ – autobiografinė apysaka, išleista Berto Raudvilo slapyvardžiu, Klaipėdoje – ten, kur A. Vilimui teko dirbti.

Kai rugpjūčio pabaigoje Mažeikiuose susitikome su A. Vilimu, sediškis papasakojo visiškai neseniai sužinojęs, jog, knygai pasirodžius, „Klaipėdos“ laikraštyje buvo išspausdinta recenzija. Kreipėsi į laikraščio redakciją – jam pasakė, kad tokių senų numerių ir straipsnių joje nėra galimybės surasti.

Pagelbėjo Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekos periodikos skyriaus darbuotojos.
Parodęs „Klaipėdos“ laikraščio puslapio kopiją su Dainoros Kaniavienės recenzija „Pajusti teatro stebuklą“ knygos autorius paklausė: gal mažeikiškiams ir mūsų laikraščiui būtų įdomu sugrįžti prie jo kūrinio?
Taip recenzijos kopija atsirado ant mano rašomojo stalo.

Dabar, kai ruduo, daugeliui jaunų žmonių – rimtų pasirinkimų ir pradžių laikas, kai prieš porą metų prisiminėme savo kraštiečio J. Miltinio gimimo sukaktį, pagalvojau: o kodėl gi neprisiminus ir knygos jubiliejaus? Tuo labiau, knygos apie teatrą ir sudėtingus pasirinkimus.

Gal ši recenzija, kuriai taip pat ką tik sukako dešimtmetis („Klaipėdos“ laikraštis su D. Kaniavienės publikacija pasirodė 2013 m. rugpjūčio 29 d.), ir mus sugundys perskaityti knygą apie teatrą, režisierių, kūrybinių ieškojimų, ambicijų ir abejonių prasmę.
Audronė MALŪKIENĖ

Pajusti teatro stebuklą

Prisipažinsiu, Berto Raudvilo knygą pasiėmiau it lengvą vasaros skaitinį. Ir mane šitaip „apgavo“ pavadinimas. Iš „Nuodėmių pilnaties“ kažkodėl tikėjausi meilės istorijos siužeto. Tikėjausi. O buvo šiek tiek kitaip, nes knygos lapuose aptikau charakterį, kuriam „žymiai įdomiau buvo patirti fiasko dideliame iškentėtame reikale, negu būti kuklaus laimėjimo drungnoj patirty. „Nusideginti“ didinga literatūra, gal net joje „sudegti“, kad laiko tėkmėj įgautume stiprybės ir vėl atgimtume“.
Po šiuo charakteriu, šiek tiek suliteratūrintas, slepiasi Albertas Vilimas. Tai sužinojau vėliau. Pradžioje buvo tik apysaka, aš ir beveik tikra pažįstamose vietose vykstanti istorija.

Struktūra nėra aiškiai pasirinkta. Kartais pasakojimas nukrypsta į paprastą atpasakojimą, prisodrintą klišių, kartais į filosofinius mintijimus, kas yra menas, teatras, kūryba. Kalbama arba pirmuoju, arba trečiuoju asmeniu. Įdomesnė knygos dalis yra toji, kuri suregzta dialogo forma, kartais panašėjanti į pjesę. Per šią struktūrą atsiskleidžia vaizdinis, draminis rašytojo matymas. Lyg koks netyčia paslapčia nugirstas pokalbis: „Atsirado vienas docentėlis, labai jau menkos pedagoginės „prabos“. Jis, galima sakyti, ir sužlugdė „Makbeto“ sėkmę respublikiniame teatrų festivalyje, uždraudęs vienam studentui vaidinti šiame spektaklyje…“, tad nuskamba nemažai šnekamosios kalbos akcentų ir neslepiamos nuotaikos. Vis tik dažniau vyrauja filosofiniai pasvarstymai, kurie dėlioja knygos siužetą, skaitytojui daugiau užduodama klausimų, negu pateikiama atsakymų. O pjesės variantą atmesti skatina ir pateikta nuoroda, kad šis kūrinys – apysaka. Toks rašančiojo pasirinkimas.

Kur kas aiškiau dėl pasakojimo linijos. Knygos siužetas – kūrėjo ambicijos arba režisieriaus ir teatro meilė. Vieta siūbuoja tarp Maskvos ir Klaipėdos. Maskva tampa miestu, kur iš jaunuolio patirčių užsimezga režisieriaus asmenybė, o Klaipėdoje jis jau atiduoda duoklę teatrui, ieškojimams per statomus spektaklius, ugdomus aktorius. Atrodo, koks čia konfliktas, kokia drama? O jeigu pridėčiau mažutį faktą, kad laikas kūrėjui buvo sąlygiškai nepalankus? Netempsiu gumos – pagrindinė ašis – Klaipėdos miesto Jūrų prekybos uosto kultūros rūmų liaudies teatro veikla. Viskas nuo a iki ž: apie liaudį, apie teatrą ir apie veiklą pokario Klaipėdoje. Tik per kuriantįjį asmenį. Nuo iškilimo iki sudegimo.

Kodėl sudegė kūrėjas, skaitytojui pateikiama daug versijų, todėl veiksmo linija savotiškai primena detektyvą. Kiekvienas skyrius užmena mįslę ir, rodos, pateikia atsakymą. Iš pradžių skaitydama „Nuodėmių pilnatį“ atsiminiau J. W. Goethe‘s „Jaunojo Verterio kančias“, kurias, sakoma, net pats Napoleonas Bonapartas skaitė aštuonis kartus. Gilūs ir nuoširdūs jaunojo Verterio jausmai, kurie užmigdo budrumą ir paklaidina jo paties svajinguose sapnuose, kol galiausiai jį palaužia toji meilės, aistros būsena ir jis… paleidžia sau kulką į kaktą. O režisierius taip nepadaro, nors jausmų jūra, ieškojimai savotiškai verti Verterio kančių, tik šįkart siužete jokios kulkos, jokios fizinės savižudybės. Ko negalėčiau pasakyti apie dvasinę…

„Sudegė kūrybos ugnyje žmogus“ – pirmoji asociacija, atėjusi į galvą. Savo ugnį jis atrado kur kas anksčiau, negu vyko mokytis režisūros į Maskvą. Ne vienąkart knygoje užsiminta, kad jam didysis yra Juozas Miltinis.
„Vos šoktelėjęs į penkioliktuosius metus, su nesuvokiama jėga nesuvokiamos traukos nešamas atsidūriau prie mažų senojo Panevėžio dramos teatro administracijos durų. Patekau į vidų… pas teatro dievą – režisierių Juozą Miltinį, aktorinio meno eruditą, užsispyrusį žemaitį, bet visada lyg prancūzą, „visada dabarties mene, gyvenimo metaforoje, veiklos filosofijoje“.

Tačiau Maskva, nors ašaromis ir netikėjo, anuomet reiškė daug. Ir visų pirma – galimybes. Žinoma, iš pirmo karto neįstota, per menkai pasiruošta. Bet šis akibrokštas davė tvirtumo ir viduje susikristalizavo aiškus noras – būti su teatru, teatre, teatru. Antras kartas nemelavo. Ten sutiko savo Mokytoją.

Ir jam sekėsi. Jo teatras tapo legenda. Tik ta legenda labai jau dvipusė. Išoriniai rodikliai liudija sėkmę: pripažinimas, žiūrovai, galimybės, sąlyginė laisvė kurti, aukšti idealai, atsiliepimai spaudoje, gebėjimas apsiginti nuo cenzūros, meniniai ieškojimai, naujovės, bet… it įkyri muselė vis zvimbia knygoje mintis tarp eilučių, kurios skausmo aidą skaitytojas išgirs. Saviveikla ir profesionalusis teatras. Sankirta. Riba. Plyšys.

Praraja. Duobė. Požiūryje! Nesvarbu, kokias menines vertybes teatras deklaruoja, kokius spektaklius stato, kokį meninį lygį pasiekia, jis vis tiek niekada nebus profesionalus, nes prigimtis – saviveiklinė. Viena vertus: „Už mūsų kančias niekas pinigų nemokėjo, todėl darėme, ką norėjome. Mes tiesiog žaidėme.“ Tačiau, kita vertus: „Rask liaudies teatrų istorijoje antrą tokį fenomeną, faktą ar atvejį, kuris patvirtintų dalyvavus tiek daug komisijos narių, peržiūrint diplomanto spektaklį. Du mano spektaklius tą pačią dieną stebėjo devyni nariai. Pusė iš jų – profesionalai.“
Tai kėlė pyktį, pasiutimą, skausmą… dramą! Atrodo, net Shakespeare‘o „Makbetas“ pastatytas, tačiau… jie vis tiek tik saviveiklininkai, nepriklausomai nuo kokybės turi nešioti it kokį skiriamąjį ženklą – saviveikla.

Užgautos ambicijos ar tiesiog kūrybinės asmenybės netilpimas į griežtą sistemą? Kas tai? Manau, kiekvienas skaitantysis išvadas pasidarys skirtingas, nes tekstas gana daugiaplotmis. Atsimenantieji pirmąjį Klaipėdoje egzistavusį liaudies teatrą knygą perskaitys kaip memuarus, nors pačioje knygos pradžioje pasitinka įrašas, kad tik pasiremta, bet neatkartota, kuriantieji galės keliauti per kūrėjo dramos ašį. Joje atpažins kasdienes abejones, iššūkius, ambicijas ir netikėtus trukdžius, kurie paskatina prasiveržti su dar didesne jėga.

Aišku, teatralams ar besidomintiems Klaipėdos miesto istorija ši knyga bus įdomesnė negu niekaip nei su miestu, nei su menu nesusijusiems žmonėms, bet Žmogaus ieškojimų drama atsikartoja beveik visose knygose, skiriasi tik aplinkybės, priimti sprendimai… „Nuodėmių pilnatis“ – kūrybinės kančios ir ieškojimai žmogaus, kuris norėjo atrasti, suvokti, perteikti didžiąją teatro paslaptį pokario Klaipėdoje. Likimą kuria charakteris.

Nors tai ne vasaros skaitinys, bet nesigailiu, kad apsigavau, ėmusi skaityti sediškio aktoriaus ir režisieriaus Alberto Vilimo (pseudonimas – Bertas Raudvilas) knygą. Turėjau galimybę patekti už teatro užkulisių pokario Klaipėdoje ir pamatyti, su kokiomis ambicijomis ir kūrybinėmis užduotimis gyventa tuomet, kai, atrodo, pro saugumo kontrolės akis sunkiai kas prasprūsdavo… Tik kartais toji žodžių pompastika erzindavo, tačiau juk pasakojama apie teatro stebuklą… O koks gi stebuklas, jei taip žemiškai ir paprastai?
Dainora KANIAVIENĖ
REDAKCIJOS PRIERAŠAS: recenzija suskirstyta į dalis redaktoriaus iniciatyva. Originale to nebuvo.