Gimnazistės Gretos Špokauskaitės kūrinys menų studijos „Erdvė“ organizuotame rašinių konkurse „Atostogauk!“ užėmė antrą vietą.
G. Špokauskaitės kūrinyje atsispindi tai, kas aktualu jaunam žmogui: draugystė, gyvenimo prasmės, savų vertybių paieškos… Per atostogas sutikta draugė Ezgi padeda herojei kitaip pamatyti pasaulį. Pagrindinė kūrinio idėja atsispindi šiuose žodžiuose „Pasaulis mums siunčia tiek daug, tereikia išmokti girdėti ir matyti“.
Greta Špokauskaitė,
15 m.
Mažeikių Gabijos gimnazija,
I kl.
Mano atostogos
Tai buvo vienos iš įsimintiniausių mano gyvenimo atostogų. Jų dėka aš išvydau pasaulį visai kitomis spalvomis ir išgirdau jį visai kitokiais garsais.
Toji vasara, tos atostogos prasidėjo labai ramiai ir svajingai. Paslaptingas, medžių užslėptas vienkiemis man buvo be galo brangi ir mylima vieta. Mus visada siejo kažkoks nepaprastas, stiprus ryšys. Įsivaizduoti sunku, kiek man toji vieta reiškė. Gaivus vėjas, kedenantis man plaukus, skaisti saulė danguje ir minkšta, lyg purus kilimas, pieva. Praskrajodavau aš ištisas dienas kieme ir net nesijaudindavau kas tuo metu dedasi mano „Facebook“ ar „Instagram“ paskyrose, kiek „like“ paspaudimų ar komentarų surinko mano nuotraukos. Man to nereikėdavo. O pabandykite Jūs, mielieji skaitytojai, įsivaizduoti nors porą dienų be interneto, visiškai atsiribojus nuo visuomenės. Žinoma, ne visam laikui, bet tai irgi reikalinga, kaip geras miegas ar atostogos. Atsipalaiduoti, atsiriboti, išlaisvinti ir tvarkingai sudėlioti savo mintis. Aš mėgavausi tuo praleistu laiku, karstydamasi po medžius, lakstydama po beribius laukus ar tiesiog gulėdama ant žolės ir stebėdama lėtai praplaukiančius debesis. O atėjus vakarui, man nereikėdavo miego. Rodėsi, lyg jau ir gyvenu sapne. Karštai liepsnojantis saulėlydis, raudonais ir oranžiniais ruožais perrėžtas dangus, kuris tik ir kvietė juo grožėtis. Atrodo, visos spalvos susirinko draugėn, kad kartu užmigtų, o ryte vėl išsisklaidytų po padangę. Taip ir stebėjau tą meno kūrinį iki pat sutemų.
Nakčiai užklojus žemę, atsivėrė visai kitas pasaulis. Viršuj manęs jau sukosi žvaigždės, o visa kita paskendo vėsiuose oro gūsiuose. Aplink daugiau nieko kito nebuvo girdėti, tik svirplių melodijos ir dar kažkas vos girdimo. Bandžiau įsiklausyti į tą tolimą, keistą garsą, bet niekaip negalėjau suvokti, kas ten. Galiausiai, smalsumui nugalėjus, nusprendžiau nusekti paskui melodiją. Širdis jau lipo iš krūtinės, o mintys vis nedavė ramybės. Aš visada galvojau, kad čia esu viena. Ar galėjau klysti? O jeigu tai tiesa ir aš suklydau, tai su kuo man teks dalintis šia tvirtove? Kas tas tolimas garsas, savo skambumu kažkodėl man taip primenantis vaikystę? Visi tie klausimai kėlė nerimą. Buvo baisu artėti prie to nepažįstamo objekto, tačiau ta melodija taip viliojo eiti artyn, vis artyn.
Staiga pamačiau kažkieno figūros kontūrus. Iš ilgų plaukų ir smulkaus sudėjimo galėjau spręsti, jog ten mergina. Priėjusi šiek tiek arčiau, pamačiau jos rankose nedidelę, pravertą dėžutę. Tas neatpažintas objektas iš tiesų tebuvo maža muzikinė dėžutė, o jos viduje sukosi lieknutė balerina. Nenorėdama išgąsdinti savo galbūt būsimos draugės, prislopintu balsu tariau „Labas. Kuo tu vardu?“. Mergina pašoko iš vietos ir labai nustebo „Mano vardas Ezgi. Iš kur tu čia atsiradai? Maniau, aš čia viena“. Taip ir prasidėjo mūsų pokalbis. Papasakojau jai savo istoriją ir ryšį su šia vieta, o ji man papasakojo, kaip čia ateina kartkartėm pabūti. Ateina tik kartais, nes ne visada turi laiko. Be jos, dar yra vienas jaunėlis brolis ir dvi seserys, kuriuos ji turi prižiūrėti. Jos mamai irgi tenka didelė rūpesčių našta, todėl dukra jai neatsiejama pagalba. Vis dėlto, kai visi dienos darbai jau užbaigti ir visi sugulę užmiega, ji prasliūkina iš namų ir ateina čia. Tai vienintelė vieta, kur ji gali ramiai pabūti, nevaržoma kasdienių rūpesčių ir darbų. Su savimi ji čia atsineša ir mažą muzikinę dėžutę. Ši dėžutė buvo jos dvyliktojo gimtadienio dovana nuo tėčio. Tai buvo paskutinė ir iš visų brangiausia jo dovana Ezgi. Daugiau ji man apie savo tėvą nė žodeliu neužsiminė. Ezgi be savo muzikinės dėžutės čia niekada nesirodydavo. Iki šiol mano ausyse aiškiai skamba jos žodžiai „Muzika nėra vien garsai ar melodijos. Tai jausmai, užkoduotos žinutės, užslėpti pokalbiai, ištisi dialogai. Ne kiekvienas žmogus moka tas žinutes iššifruoti ir suprasti. Mano turima muzikinė dėžutė yra vienintelis išlikęs būdas pasikalbėti su tėčiu. Bijau, jog kiti pagalvos, kad man „ne visi namie“, todėl ateinu čia, kad niekas nematytų“. Ezgi pakėlė muzikinę dėžutę arčiau mano ausies ir tarė „Įsiklausyk. Ar girdi tai, ką girdžiu aš? Muzikoje pilna paslapčių, kaip ir visame pasaulyje, tačiau augdami mes apkurstame ir neišgirstame to, ką mums ji sako. Žmonės tampa tokie užsiėmę savo problemomis ir rūpesčiais, kad nepamato ir neišgirsta to, kas mus supa. Jei bent sykį pažiūrėtume aukštyn ir įsiklausytume, tai pamatytumėme visai kitą pasaulį, nei prieš tai. Vėl į gyvenimą grįžtų sodrios spalvos, malonūs garsai. Pasaulis mums siunčia tiek daug, tereikia išmokti girdėti ir matyti“. Ir iš tiesų, gerai įsiklausiusi pradėjau girdėti daugiau nei muziką. Iš džiaugsmo mane užliejo toks pat nuostabus jausmas, kaip ir tąkart stebint ryškų, raudoną saulėlydį. Ezgi puikiai mokėjo girdėti, o aš – matyti, kartu mes gebėjome pajusti abu ir dėl to buvome pačios laimingiausios pasaulyje.
Tą naktį supratau, jog mes visi gyvename nepaprastą gyvenimą paslaptingame pasaulyje. Nuoširdžiai dėkoju Tau, Ezgi, kad padėjai man atrasti spalvas ir garsus vėl iš naujo.
