Operatorius Gytis Beresnevičius: sunkiausia buvo visą medžiagą sutalpinti į pusvalandžio trukmės filmą. Autoriaus nuotr.
Antradienio pavakarę pikeliškiams ir miestelio svečiams buvo pristatytas filmas apie Pikelius. Renginio metu mintimis dalijosi jo kūrėjai, svečiai, tad susirinkusieji išgirdo ir naujų istorijų bei faktų, kurie nepateko į filmo kadrus.
Tebesklando legendos
Filmo scenarijų kūrė pikeliškiai Jadvyga ir Danielius Gedučiai, filmavo operatorius Gytis Beresnevičius, įgarsino Jolanta Kriaučiūnienė.
J. Gedutienė pasidžiaugė, kad Pikeliai turtingi kultūros paveldo, čia sklando daug įvairiausių legendų ir istorijų. Viena jų – dar iš pagonybės laikų. Pasakojama, kad Lietuvoje buvo daug perkūnkalnių, ant kurių degė šventoji ugnis ir buvo aukojama dievams. Toks perkūnkalnis yra ir Pikeliuose, kiek toliau už Šaulių aikštės, už pušyno. Tai esanti išskirtinė vieta, nes jei tik kas nors ten nueina grybauti, iškart pasiklysta ir suka ratus vis tomis pačiomis vietomis.
„Kai žmogui pavyksta išeiti iš miško, jo pintinė būna tuščia. To žmogaus paklausus, kodėl tokiais grybingais metais jis nerado nė vieno grybo, sulaukiama atsakymo, kad grybų šiemet čia nėra“, – pasakojo pikeliškė.
Kita istorija byloja apie Pikeliuose buvusią ir dingusią bažnyčią – dabar ten likęs tik Bažnyčios kalnas: spėliojama, gal bažnyčią sutrankė Perkūnas, o gal ji tiesiog prasmego į žemę. Padavimas byloja, kad dabar vidurnaktį toje vietoje vaidenasi raudona skara apsigaubusi mergelė.
„Norit – tikėkit, norit – ne, bet kas ten yra buvęs (o tokių labai mažai), patvirtina, kad toje vietoje tikrai vaidenasi. Tokių įdomių istorijų apie Pikelius galima papasakoti ir daugiau“, – tikino J. Gedutienė.
Dalies medžiagos atsisakyta
Filmo kūrėjas ir operatorius G. Beresnevičius tvirtino, kad filmo kūrimas jam buvo nemažas iššūkis, nes reikėjo surinkti dokumentinės medžiagos.
„Filmuotos medžiagos buvo šešios, o gal septynios valandos ir visa tai reikėjo sudėti į trisdešimt minučių. Daug jos liko nepanaudotos, paliksime ateičiai.
Kuriant filmą sužinojau tokių faktų, apie kuriuos tikrai nebūčiau pagalvojęs, kad tai buvo Pikeliuose, kad tai išvis galėjo būti Lietuvoje. Man didžiausia naujiena buvo žydų istorijos“, – kalbėjo vyriškis.
Istorinio dokumentinio filmo kūrimas pikeliškiams – pirmasis bandymas, tad trūko patirties.
„Kai jau sukūrėme, atrodė, kad galėtų būti ir taip, ir kitaip. Taigi, bus matyti, ar tas pirmasis blynas geras“, – prieš pradedant demonstraciją, sakė J. Gedutienė.
Filmo turinys – įvairus
Filmuotoje medžiagoje pasakojama Pikelių istorija, plačiau sustojama prie unikalios medinės Švč. Trejybės bažnyčios – vienos seniausių Lietuvoje. Apie ją pasakoja Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto lektorius, istorikas Povilas Šverebas. Pristatoma paminklo Vytautui Didžiajam istorija, apie Pikeliuose esantį koplytstulpį maro aukoms atminti kalba pikeliškis D. Gedutis.
Švč. Trejybės parapijos gyventoja Emilija Kesminienė dalijasi prisiminimais iš vaikystės ir jaunystės laikų, kalba apie miestelyje veikusias angelaičių ir pavasarininkų organizacijas. Istorikė Valerija Mažonienė pasakoja apie Pikeliuose gyvenusius žydus, jų istorijas.
Pikeliai – dabartinės Gabijos gimnazijos mokytojos Rimos Skrodenytės jaunystės vieta. Filme ji pateikia įdomių faktų apie pasaulio teisuoles – žydų kilmės poetą Alfonsą Bukontą auginusias ir nuo nacių apsaugojusias Mariją Bukontienę bei Eleną Lauraitienę, kurios dabar ilsisi miestelio kapinėse. Čia pat – ir knygnešio Kazimiero Ercupo kapas – šiam garsiam kraštiečiui filme taip pat skirta dėmesio.
Pikeliškiai gali pasididžiuoti retenybe – nedaugelis šalies miestų ir miestelių turi savo istorinę, sovietmečiu išsaugotą Šaulių aikštę.
Turi kuo didžiuotis
Filmą ir jo kūrėjus žiūrovai įvertino gausiais plojimais ir padėkomis. Po filmo peržiūros J. Gedutienė sakė: „Dirbome visi bendrai. Šis filmas – pirmasis tokio pobūdžio mūsų darbas. Nežinau, kaip jis patiko žiūrovams, – tegu vertina jie, bet mes labai stengėmės. Norime turėti ir tokį palikimą apie mūsų miestelį, jo istoriją. Tegul jis palieka ateities kartoms.“
Į filmo pristatymą atvykęs istorikas P. Šverebas apgailestavo, kad į trisdešimt keturias minutes sunku buvę sudėti visą Pikelių kultūrinį ir istorinį paveldą. Jei būtų buvę galima, bent keliais kadrais filme pasirodytų miestelio katalikų kapinių koplyčia, kurioje išlikę jos fundatorių herbai, o XVIII amžiaus antroje pusėje pastatytas altorius – reikšmingas kūrinys, kuriuo pikeliškiai gali didžiuotis.
Svečias papasakojo, kad tarpukario Lietuvoje Pikeliai buvo garsus kontrabandos centras, nes čia buvo muitinė, o muitininkai, pasieniečiai papirkinėjami. Miestelio apylinkėse buvo vagiami arkliai ir gabenami į Latviją.
„Latvijoje arkliai buvo daug brangesni, tad juos per sieną, ne be pasieniečių pagalbos, praleisdavo“, – teigė istorikas.
Pavadinimas pagoniškas?
P. Šverebas papasakojo įdomią, dar ne tokią seną istoriją, kaip Pikelių kapinėse atsirado medinis paminklas knygnešiui K. Ercupui, kurio autorius – mažeikiškis tautodailininkas skulptorius Antanas Murauskas.
Istorikas kalbėjo ir dėl Pikelių vardo paminėjimo – esą jis galėjo būti sutinkamas ir anksčiau nei skelbiama – apie 1256–1259 metus šiame regione vyko kovos su kryžiuočiais. Apie tai liudijančių dokumentų, pasak P. Šverebo, reikėtų ieškoti Latvijoje. Beje, Rygoje gyveno iš Pikelių kilusi archyvarė Nora Dobrovolskytė, kuri buvo atvažiavusi ieškoti savo senelio kapo, bet jo neberado.
Dar vienas galimas Pikelių pavadinimo kilmės variantas – ne iš pavardės, o iš pagonių dievo Pikolo ar Pikolio, skirdavusio žmonėms kančias, todėl pikeliškiai buvo labai karingi ir parodė daug narsos, gindami savo šventyklą.
„Rašoma, kad Pikelių apylinkėse buvo stipriai įtvirtinta žemaičių ir kuršių šventykla, kurios neišgriovę kryžiuočiai suprato, kad tai yra bergždžias reikalas. Žemaičiai keršydami paskui puolė Kuldigą, prisigrobė daug turto. Tuomet kryžiuočiai juos vijosi iki Skuodo, čia įvykusias kautynes pralaimėjo, o kitas mūšis jau buvo Durbės. Taigi čia viskas labai tampriai susiję“, – teigė istorikas.
Bažnyčia – liaudies barokas
Pasak P. Šverebo, Pikelių parapija kažkada buvusi labai didelė: Ukrinai ir Židikai buvo jos filijos – parapijos padaliniai.
„Kaip rašo mūsų kraštietis istorikas Vincentas Juzumas-Juzumavičius, „Pikelių parapija buvo labai didelė, o dabar yra viena iš mažesnių“. O apie jūsų bažnyčią jis teigė: „Ši bažnyčia, nors ir labai graži, bet tamsi ir akiai neišvaizdi“. Žiūrint į liaudies baroką, jūs esate viršūnėje, bet žiūrint pagal užsienį – čia tikrai yra tik liaudies barokas. Tai reikia skirti“, – samprotavo svečias.
Už puikias iniciatyvas ir norą išsaugoti kultūrinį bei istorinį paveldą kūrėjams dėkojo Pikelių Švč. Trejybės parapiją aptarnaujantis kunigas Klemensas Jaraminas. Pikelių gyvenvietės šviesuoliams J. ir D. Gedučiams padėkos žodžius tarė bei Trispalvę įteikė Savivaldybės administracijos paveldosaugininkė Rūta Končiutė-Mačiulienė.
Renginio metu filmo dalyvė – Lūšėje gyvenanti 95-erių metų E. Kesminienė deklamavo eiles apie Lietuvą, koncertavo Pikelių kultūros namų mišrus vokalinis ansamblis „Sodžius“ (vadovas Antanas Erlickis).
Vaidas RUNKAUSKAS
