Muziejuose saugomi daiktai turi įdomias istorijas. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Daugelis istorijos faktų, senovinių nuotraukų, dainų, pasakojimų būtų nukeliavę užmarštin, jei ne kraštotyrininkai.
Bėgant laikui, besikeičiant žmonių įpročiams, greitėjant gyvenimo tempui, pamažu nykstant kaimams bei jų mokyklėlėms, susimąstai apie daugelį dalykų. Pavyzdžiui, kad ir apie tai, kas ateityje kaups krašto istoriją? O ar mokėsime dainų, istorijų bei kitokių įdomybių, kurias galėtume palikti ateičiai, perduodami visa tai per kraštotyrininkus?
Krašto tyrimai – laisvalaikiu
Lietuvių kalbos žodyne žodžio kraštotyra reikšmės paaiškinimas trumpas: „kraštotyra – krašto tyrimo mokslas“. Internete paaiškinimas detalesnis. Čia kraštotyra apibūdinama kaip teminis šalies, regiono ar gyvenvietės tyrimas, atliekamas laisvalaikiu neprofesionalios visuomeninės jėgos. Šis mokslas kaip pagalbinė istorijos tyrimų šaka yra etnologijos bei kultūrinės antropologijos dalis. Daugiausia kraštotyra apima tam tikros vietovės ar regiono gamtos – geneologinės sandaros, reljefo, dirvožemio, gyvūnijos, augalijos ir socialinių reiškinių tyrimą.
Daugiausia gimtojo krašto tyrimai – švietimo, kultūros įstaigų atstovų bei pavienių asmenų veiklos sritis.
Kraštotyros pradžia laikomas 18-ojo amžiaus antroje pusėje Europoje prasidėjęs šviesuomenės kraštotyrinis sąjūdis. Lietuvoje pavienių kraštotyros atvejų žinoma nuo viduramžių.
Pavienių entuziastų yra
Savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė, paklausta apie tai, kas šiuo metu Mažeikių rajone intensyviausiai darbuojasi kraštotyros srityje, įvardijo keletą pavardžių.
Daugiausiai kraštotyros srityje, specialistės nuomone, šiuo metu darbuojasi viekšniškis garbės kraštotyrininkas, kompiuterinės knygos „Viekšnių kraštas: bibliografija ir žinios krašto istorijai“ autorius Bronislovas Kerys. Taip pat mokytojas, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas, vienas iš folkloro ansamblio „Alksna“ vadovų Algirdas Vilkas.
Pašnekovė įvardijo ir daugiau pavienių kraštotyros entuziastų, besidominčių savo kaimų ir jų apylinkių istorija, gyventojų papročiais. Vieni jų esą viliasi, kad tai, kas surinkta, kada nors suguls į knygas. Kiti mielai pasakoja tai, ką yra sužinoję, kaimus aplankantiems svečiams.
Pažintis – jau pradinėse klasėse
Trečiai grupei priklauso pedagogai, kurie stengiasi susidomėjimu gimtuoju kraštu „užkrėsti“ ir jaunąją kartą.
„Viekšnių gimnazijoje balandžio mėnesį vyko respublikinė gamtosauginė–kraštotyrinė konferencija „Per pažinimą – į išsaugojimą“. Jos dalyviams kalbėjau apie piliakalnius bei archeologinį paveldą. Po pranešimo prie manęs priėjo Senamiesčio pagrindinės mokyklos trečiokų mokytoja. Ji papasakojo, kad su savo mažaisiais mokiniais jau yra aplankę 12 rajono piliakalnių“, – prisiminė R. Končiutė-Mačiulienė.
Pasak pašnekovės, tai ženklas, kad yra mokytojų, kurie stengiasi jau pradinėse klasėse paskatinti savo mokinukų domėjimąsi gimtojo krašto kultūros paveldu, praeitimi.
Mokyklų muziejų mažėja
Savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Violenita Juškevičiūtė mokyklų muziejų puoselėtojus, kraštotyra besidominčius žmones vadina entuziastais.
Pasak Violenitos Juškevičiūtės, kraštotyrininkų darbas yra svarbus ir reikalingas. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Specialistė kasmet rengia apžvalgas, apibendrinimus apie tai, kokia rajono ugdymo įstaigose yra situacija dėl kraštotyros, etninės kultūros būrelių, mokyklų muziejų.
„Buvo laikas, kai Mažeikių rajone buvo 12 mokyklinių muziejų. Dabar jų sumažėjo kone perpus.
Kodėl? Todėl, kad jiems reikia patalpų, juos reikia atnaujinti, o visam tam reikalingos lėšos“, – sakė specialistė.
Ekspedicijose – ir mažeikiškiai
Nepaisant to, kad mokyklų muziejų mažėja, kraštotyrinė medžiaga vis tiek renkama ir kaupiama. Vienose ugdymo įstaigose renkama bei sisteminama su konkrečios įstaigos istorija susijusi informacija. Kitur dar prisideda kraštotyrinė medžiaga apie aplinkines vietoves bei jose gyvenusius žmones.
„Kartas nuo karto yra skelbiamos kraštotyrinės ekspedicijos. Ir mūsų krašto ugdymo įstaigų atstovai pagal galimybes jose dalyvauja. Gal ne taip gausiai, kaip kartais norėtųsi, bet dalyvauja. Ir joms visai neblogai sekasi“, – kalbėjo V. Juškevičiūtė.
Pašnekovės teigimu, kone kiekvienoje mokykloje esama mokytojų, kurie šiuos dalykus skatina, ragina ir įtraukia mokinius dalyvauti, o ir patys inicijuoja konferencijas, kuriose aptariami pasiekti rezultatai.
Į ateitį žvelgia su viltimi
Paklausta apie tai, ar ateityje bus kam rinkti kraštotyrą, V. Juškevičiūtė į ateitį žvelgė su viltimi.
Švietimo skyriaus specialistė ir pati veda etno užsiėmimus mokytojams.
Vadinamojoje etno mokykloje per metus vyksta keturi seminarai, kuriuose stengiamasi kalbėti apie mūsų – Mažeikių krašto, žmonių papročius. Būna rengiami ir išvykstamieji seminarai pas pateikėjus, vieno ar kito amato meistrus. Lankomos įvairios Lietuvos vietovės. Taip stengiamasi palaikyti mokytojų entuziazmą, nes tai, ką jie patys sužino, pamato, patiria, perduoda savo mokiniams.
„Manau, viskas bus gerai, jeigu sugebėsime ne tik savo kraštą tyrinėti, bet ir mokėsime papasakoti, parodyti kitiems tai, ką turime geriausio. Tam, kad daugiau niekas nesakytų tos nemalonios frazės: „Nykūs kaip Mažeikiai“. Iš tiesų mūsų kraštas toks nėra. Turime gražią istoriją, gražias apylinkes. Tik gal reikia daugiau domėtis“, – mintimis pasidalijo V. Juškevičiūtė.
Informacijos verte neabejoja
Mažeikių muziejaus direktoriaus pavaduotoja–vyriausioji fondų saugotoja Raimonda Ramanauskienė sako esanti senų pažiūrų, todėl jai tai, kas užrašyta juodu ant balto, turi didesnę vertę ir atrodo užtikrinčiau. Juolab kad pastaruoju metu visuomenė vis išgirsta apie visokias kibernetines atakas, dėl kurių genda kompiuterinės sistemos. Tad kas užtikrins, kad surinkta vertinga informacija, tarp jos ir kraštotyrinė, niekur nepradings?
„Tai, kas užrašoma, jeigu užrašoma tvarkingai, su visais pateikėjų duomenimis, jau yra įvadas į mokslinį darbą. Ir iš kur mokslininkai gaus faktų, pavyzdžių, jeigu mes šiandien nerinksime tautosakos, neužrašinėsime prisiminimų apie žmonių buitį, darbus, šventes? Kartais paprasto žmogaus istorija labai daug pasako“, – apie kratšotyrininkų, etnografų veiklos svarbą kalbėjo muziejininkė.
Vertė auga bėgant metams
Pašnekovės teigimu, Mažeikių rajone kraštotyra užsiimančių entuziastų nėra daug. Kita vertus, ir jų surinkta medžiaga iki muziejaus „neateina“.
O būna ir taip, kad vienam ar kitam kraštotyrininkui išėjus Amžinybėm, surinkta vertinga informacija, užrašai, įrašai ar nuotraukos nesupratingų artimųjų pastangomis nukeliauja į…pečių.
„Manau, kad kuo daugiau užrašysime bet kokių – netgi kasdieninių dalykų, kurie šiandien galbūt atrodo nereikšmingi, tuo geriau. Po 10–15 ar po 50 metų jie įgis jau visai kitokią vertę ir prasmę“, – sakė R. Ramanauskienė.
Pasak jos, muziejus turi mokslinį archyvą, kuriame įvairių bylų yra nemažai, bet vis tiek stengiamasi priimti viską, ką žmonės atneša. Be to, pakonsultuoja kaip rinkti ir apiforminti kraštotyrinę medžiagą ir kviečia pasirūpinti, kad tai, kas surinkta, niekur nepražūtų.
Svarbios ir smulkmenos
R. Ramanauskienė irgi prisiminė Viekšniuose vykusią pradinių klasių mokytojų konferenciją ir joje dalyvavusią Kretingos mokytojų delegaciją. Kretingiškiai pristatė savo mokinių surinktą medžiagą apie tai, kaip senelės puoselėjo savo grožį.
„Klausiau pranešėjų, ar yra užfiksuota iš kur kilusios tuos dalykus vaikams papasakojusios močiutės, kokios jų mergautinės pavardės. Pedagogės sakė, jog sutvarkys šį dalyką. Žodžiu, kartais būna taip, kad surenkama svarbi informacija, bet pritrūksta, atrodo, smulkmenų. Tačiau kiekviena smulkmena – labai svarbi. Kitąkart žmogus, ypač jei jis turi nedaug patirties, nežino tų subtilybių, neturi ko paklausti“, – kalbėjo muziejininkė.
Jos nuomone, kraštotyrininkais ne gimstama, o tampama. Ir tai didžiąja dalimi priklauso nuo to, kokioje aplinkoje žmogus auga, bręsta ir gyvena.
„Kraštotyrininkai – tai tokie žmonės, kuriems neužtenka kompiuterio, kurie turi smalsumo ir noro susitikti su gyvu pateikėju, su juo pabendrauti, išklausinėti ir kuo daugiau sužinoti“, – apibendrino muziejininkė.
Loreta BUTKUTĖ
