Projektu, kurio dalyviai Sibire lanko ir tvarko lietuvių tremtinių kapus bei atminties vietas, Marijus Štilinis susidomėjo prieš 12 metų. Nuotr iš asmeninio archyvo
Gegužės pabaigoje vyko bandomasis projekto „Misija Sibiras‘19“ žygis.
Po šio žygio paaiškėjo, kad birželį į Sibirą arba Kazachstaną keliausiančių 16 žmonių komandoje bus ir iš Mažeikių kilęs Marijus Štilinis.
Randa laiko savanorystei
„Santarvė“ neseniai rašė apie Gabijos gimnaziją baigusį, dabar Vilniuje gyvenantį M. Štilinį. Jaunas vyras dirba personalo vadovu informacinių technologijų paslaugų įmonėje, tačiau po darbo randa laiko savanorystei.
Mažeikiškis dalyvavo pilietiniame projekte mokykloms „Padrąsinti. Įkvėpti. Palaikyti“. Šio projekto esmė tokia, kad jo dalyviai keliauja į įvairias Lietuvos mokyklas, bendrauja su jose besimokančiais mokiniais, mokytojais apie pilietiškumą, galimybes kiekvienam asmeniškai prisidėti prie valstybės kūrimo, emigraciją bei įvairiomis jaunimui įdomiomis bei aktualiomis temomis.
Pakvietimu labai džiaugiasi
Projektas „Misija Sibiras“ organizuojamas jau daugybę metų, turi savas tradicijas ir visuomenei yra gerai žinomas. Jo organizatorių duomenimis, šiemet buvo sulaukta daugiau nei tūkstančio kandidatų, pasiryžusių leistis į ekspediciją, anketų. Iš jų į bandomąjį žygį atrinkta 80 žmonių. Ir tik 16 iš jų sulaukė geros žinios: esate kviečiamas būti visateisiu „Misijos Sibiras‘19“ dalyviu.
Išgirdęs šią žinią M. Štilinis socialiniame tinkle „Facebook“ rašė: „Nežinau, koks jausmas apima laimėjus milijoną, bet net neabejoju, kad viduje kunkuliuoja toks pat laimės vandenynas, kaip ir man dabar. Nors ne. Šiuo metu LAIMĖS milijonais litrų daugiau!“ – džiaugiasi vaikinas.
M. Štilinis kopia į kalnus. Kartais draugai jo klausdavo, kada kops į Everestą.
„Atsakydavau, kad tikrasis Everestas nėra manasis Everestas. Savąjį Everestą aš saugojau savo širdyje, svajojau, kad vieną dieną mums bus lemta susitikti. Svajonės pildosi ir mes pagaliau susitiksime! Taip, „Misija Sibiras yra manasis Everestas“, – sako projekto dalyvis ir žada ekspedicijoje viską išragauti, išuostyti, išgirsti, pergyventi, o parsivežęs visa tai perteikti Lietuvos jaunimui.
Pateko iš antro karto
„Santarvei“ M. Štilinis pasakojo, kad daugeliui jaunų žmonių „Misija Sibiras“ yra ne paprastas, pramoginis žygis, o kelerių metų ar gyvenimo tikslas.
Marijus Štilinis kopia į kalnus, tačiau savuoju Everestu vadina projektą „Misija Sibiras“. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Paties M. Štilinio pažintis su šiuo projektu truko 12 metų. Mažeikiškis prieš 12 metų per LRT televiziją pirmą kartą pamatė laidą ar filmą, kuriame buvo pasakojama apie jaunimo ekspediciją į tą kraštą, kuriame vargo iš Lietuvos ištremti žmonės.
„Sužinojęs apie tokį projektą, tik po kelerių metų užpildžiau anketą. Du kartus nepavykus patekti, atidėjau mintis keleriems metams. Pamaniau, kad reikia paaugti. O paskui du kartus pavyko: vieną kartą pavyko patekti į bandomąjį žygį, o dabar, antru kartu – ir į pagrindinę komandą“, – paaiškino pašnekovas.
Svarbiausia ne fizinė ištvermė
Kasmet aktyvius bei pilietiškus žmones suburiantys ekspedicijos organizatoriai teigia, kad bandomieji žygiai reikalingi tam, kad jų metu būtų išbandoma būsimųjų dalyvių fizinė ištvermė ir psichologinis pasiruošimas.
Šį kartą kandidatai per tankius miškus ir Dubysos slėnius Raseinių rajone per dvi dienas nužygiavo daugiau nei 50 kilometrų.
Pašnekovo nuomone, organizatorių tikslas nėra atsirinkti keliautojus, žygeivius ar pačius stipriausius būsimuosius dalyvius. Svarbu yra mokėti bendradarbiauti, mokėti pagelbėti kitam žmogui, o kai reikia, ir gebėjimas „užkalbėti dantį“, kad dalyvis ar dalyvė pamirštų nuovargį, nebegalvotų apie batų nutrintas skaudančias kojas.
„Baigsi žygį ar ne, labai lemia tavo galva ir kito žmogaus ištiesta ranka. Galvojimas ne apie save, o apie kitą žmogų, matyt, ir yra kertinė šio – bandomojo žygio ašis“, – įsitikinęs M. Štilinis.
Keliaus į Rusiją arba į Kazachstaną
Pernai Rusija neįsileido kasmetinės Lietuvos jaunimo ekspedicijos „Misija Sibiras“, per kurią tvarkomi lietuvių tremtinių kapai, – nedavė vizų.
Jeigu ekspedicijai šiemet pavyks išvykti į Krasnojarską, bus siekiama įgyvendinti dar 2018 metais sudėliotą planą sutvarkyti kapines Abano, Bogučianų, Kansko, Nižnij Ingašo, Motygino bei Užuro rajonuose.
Jeigu ekspedicijos dalyviai ir šiemet negaus vizų į Rusijos Federaciją, ekspedicija ir šiemet pasuks į Kazachstano Respubliką. Tokiu atveju ten esančiose kapinėse jaunimas ieškotų lietuvių kapų, statytų atminimo ženklus lagerių vietose.
Loreta BUTKUTĖ
