Nuotr. iš redakcijos archyvo
Prieš 95 metus mirė provizorius Vincentas Aleksandravičius – Viekšnių vaistinės savininkas, jai sėkmingai vadovavęs daugiau kaip keturis dešimtmečius.
Viekšnių vaistinėje buvo platinamos draudžiamos lietuviškos knygos, spauda. Ilgainiui ji tapo bendruomenės traukos centru, o pats provizorius skatino labdarą, būrė inteligentiją, bendravo su žinomais krašto žmonėmis.
Dabar Viekšnių vaistinė – muziejus, po remonto vėl atveriantis duris lankytojams.
Parėmė dėdė klebonas
Viekšnių senosios vaistinės muziejaus archyvo nuotr.
Būsimąjį vaistininką, kuris gimė 1853 m. spalio 6 d., augino, lavino, į gimnaziją paruošė ir į mokslus leido jo dėdė, Žagarės klebonas Kazimieras Aleksandravičius.
Vincentui atsisakius stoti į dvasinę seminariją, dėdės finansavimas nutrūko. Tuomet jaunuolis pradėjo dirbti mokiniu Žagarės vaistinėje. Vėliau, klebonui atlyžus, V. Aleksandravičius lankė kur-
sus prie Maskvos universiteto, gavęs provizoriaus padėjėjo diplomą jis įstojo į Maskvos universiteto aukštesnes farmacijos studijas, kurias baigė 1881 m.
Kelerius metus viekšniškis dirbo Maskvoje, kituose Rusijos miestuose, o 1883 m. K. Aleksandravičius nupirko Viekšnių vaistinę ir ją padovanojo sūnėnui.
Viekšnių muziejaus vadovė Danutė Končienė pasakojo: už 5 tūkstančius rublių sidabru nupirkta vaistinė buvo atiduota su sąlyga, kad kasmet po 300 rublių vaistinės savininkas aukos vienam iš neturtingų giminaičių auklėti.
V. Aleksandravičius taip pat buvo įpareigotas vaistinės neparduoti, bet tokiomis pat sąlygomis perduoti savo įpėdiniui – farmacininkui.
Domėjosi ne vien vaistais
Garsaus provizoriaus palikuonė Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė savo atsiminimuose pasakojo, kad V. Aleksandravičius vaistinėje dirbdavo iki vėlyvo vakaro, o po darbo valandų dar ilgai skaitydavo savo prenumeruojamą spaudą, kurią gaudavo iš Petrapilio, Varšuvos. Jis taip pat slapta gaudavo Tilžėje spausdinamos lietuviškos spaudos, lietuviškų knygelių.
Jas perskaitęs V. Aleksandravičius perduodavo savo vaistinės mokiniams, kad ir jie būtinai paskaitytų. Dėl šios veiklos 1905 m. viekšniškis buvo sekamas caro žandarmerijos.
„Tiek sūnaus, tiek Mykolo Biržiškos atsiminimuose pažymima, kad Vincentas buvo šviesus žmogus, įnešęs didelį indėlį į Viekšnių miestelio kultūrą, – kartu su miestelio klebonu diegė kultūrines tradicijas, kurios ilgą laiką gyvavo tarpukariu, rinko tautosaką“, – pasakojo muziejaus vadovė.
Tapo pavyzdine įstaiga
Vaistinė Viekšniuose buvo įsteigta 1860 m. liepą, jos savininkai ir nuomotojai ne kartą keitėsi. Kai vaistinė atiteko nuomininkui provizoriui Zeidleriui, jos reikalai pablogėjo, nes naujasis provizorius buvo lengvabūdis ir nerūpestingas ir ji už skolas buvo išstatyta varžytuvėms.
„Nuo tada prasidėjo kitas Viekšnių vaistinės etapas. Per keturiasdešimt dvejus metus V. Aleksandravičiaus valdoma buvusi apleista Viekšnių vaistinė tapo pavyzdinga įstaiga, kurioje daugelis farmacininkų atliko praktikos darbus. Vincentas visą laiką padėdavo savo neturtingiems giminaičiams. Jis ir tuo metu Viekšniuose gyvenęs gydytojas Antanas Biržiška buvo žinomi visoje apylinkėje ir žmonių labai gerbiami“, – teigė D. Končienė.
Karai pastato nesunaikino
1915 m., priartėjus Pirmojo pasaulinio karo frontui, V. Aleksandravičius išsiuntė savo šeimą į Rusijos gilumą, o pats liko Viekšniuose, manydamas, kad galės būti naudingu žmonėms. Karo metu, sprogus granatai, vaistininkas buvo sunkiai sužeistas.
Pirmoji V. Aleksandravičiaus žmona buvo Žagarės vaistinės savininko Kazlauskio duktė Sofija, kuri mirė 1885 m. Ji viekšniškiui padovanojo sūnų. Iš antrosios V. Aleksandravičiaus santuokos gimė šeši vaikai.
Juozas Aleksandravičius, trečiasis iš jų, 1925 m. baigęs mokslus gavo chemiko-vaistininko diplomą. Po savo tėvo mirties (1926 m. balandžio 30 d.) jis pradėjo tvarkyti vaistinę pagal tėvo paliktus nurodymus, šelpdamas vargdienius, leisdamas į mokslus neturtingus giminaičius.
Provizorius J. Aleksandravičius Viekšnių vaistinėje dirbo iki 1971 metų pabaigos, o 1977 m. balandį išėjo anapilin.
Vaistinės istorija įdomi dar ir tuo, kad pastatas nenukentėjo didžiųjų karų metu.
Pirmojo pasaulinio karo metu sudegė Viekšnių bažnyčia, sinagoga ir didesnė pusė gyvenamųjų namų, o pasiekęs vaistinę, gaisras sustojo.
Antrojo pasaulinio karo metu, pasak D. Končienės, vaistinės patalpos buvo suvarpytos sprogusių sviedinių skeveldromis, vienas namo kampas nuverstas, stoge granata išvertė didžiulę skylę, tačiau po to kilęs gaisras šio istorinio pastato vėl nepalietė ir jis išliko.
Atnaujina veiklą
Tiek tuo laikotarpiu, kai joje dirbo V. Aleksandravičius, tiek vėlesniu Viekšnių vaistinė ir Biržiškų namai buvo du pagrindiniai bendruomenės traukos centrai – čia suvažiuodavo žmonės iš aplinkinių dvarų, atvykdavo broliai Biržiškos, salonuose vykdavo pokyliai.
Praėjusių metų gegužę Viekšnių vaistinė buvo uždaryta kapitaliniam remontui, šiuo metu ji atnaujinta, vėl veikia ekspozicija, lankytojai ir priimami, ir registruojami.
„Planuojame, kad jos oficialus atidarymas vyks gegužės 15 dieną. Ir bus tęsiama muziejinė-pažintinė veikla, vykdoma edukacija, vyks įvairūs renginiai“, – sakė muziejaus vadovė.
