Diana Bočkienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Pastaruoju metu itin dažnai girdimus žodžius „bendruomenė“, „bendruomeniškumas“ kiekvienas supranta kiek skirtingai. Vieniems bendruomenė – artimieji. Kitiems ši samprata siejasi su kur kas didesne drauge veikiančių žmonių grupe.
Apie bendruomeniškumą ir žmonių bendravimą kalbėjomės su psichologe Diana Bočkiene.
Remiasi poreikių piramide
Pašnekovė bendruomeniškumu vadina žmonių susikurtus, vystomus ir išgyvenamus santykius, grindžiamus bendromis vertybėmis, taisyklėmis, normomis bei poreikiais.
Ir nors kiekviena bendruomenė gali turėti savų ypatumų, skirtumų, šį apibrėžimą vis tik galima taikyti kiekvienai bendruomenei.
Vienas iš humanistinės psichologijos pradininkų Abrahamas Maslou įvardija žmogaus poreikių piramidę. Psichologo nuomone, jau vos gimę mes siekiame patenkinti penkis vadinamuosius bazinius poreikius.
Pirmasis iš jų – fiziologinis: maistas, gėrimas, šiluma, oras ir panašiai. Toliau – saugumo poreikis. Trečiojoje vietoje yra socialinis arba, kitaip tariant, priklausomumo kam nors poreikis. Pripažinimo poreikis atsiduria ant ketvirtosios piramidės pakopos. Ir galiausiai – penktoje vietoje – yra savirealizacijos poreikis.
Penkios grandys
Psichologė D. Bočkienė sako, jog visi šie poreikiai yra svarbūs ir sąveikaujantys.
„Nutraukus vieną iš šių penkių grandžių, kitos nutrūks savaime. Jeigu žmogus neturi ko valgyti, jeigu išgyvena dėl to, kaip išmaitinti šeimą, apie kokį saugumą galima kalbėti? Nejaučiančiam saugumo, nesinorės būti kažkokios bendruomenės dalimi. Kai niekam nepriklausai, kai esi vienišius, atsiribojęs, kokios savirealizacijos ar pripažinimo sieksi?“ – kalbėjo specialistė.
Vieną iš šių grandžių „sutaisius“, natūraliai ir nuosekliai ima gerėti reikalai ir kitose grandyse.
Plačiau skaitykite laikraštyje.
