Sausio 25-ąją minimas pusiaužiemis. Senojoje kultūroje ši data vadinta šiandieninei visuomenei kiek neįprastu pavadinimu – Kirmėline.
„Tikriausiai šios šventės reikšmę ir prasmę šiandien retai kas suvokia, tačiau gamtos ženklai vis vien mums rodo ateinantį atgimimą“, – teigia rajono savivaldybės muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Raimonda Ramanauskienė.
Pusiaužiemis mūsų pasaulėžiūroje – daugeliui suprantama data, tačiau šios kalendorinės šventės atitikmuo – Kirmėlinė – galbūt ne vienam mūsų asocijuojasi su neigiamas emocijas keliančiais dalykais. Senosios kultūros tyrinėtojai paaiškina: tai sena pagoniška šventė, turėjusi savo prasmę ir tradicijas.
Kirmėlinė pirmiausiai reiškė virsmą, metų atsivertimą į gerąją pusę. Kadangi įpusėjus žiemai dienos sparčiai ilgėja, naktys trumpėja – pradedami jausti pirmieji atgimimo požymiai. Ir pati gamta nedrąsiai pradeda rodyti pirmuosius gyvybės ženklus.
„Pagal kalendorių pusiaužiemis būtų tarsi riba tarp žiemos ir pavasario, tačiau visi seniau puikiai žinojo, kad vasaris yra pūgų metas. Aišku, tie šalčiai gali būti, bet dienos gi šviesėja, saulė išlenda vis dažniau ir vien tai jau rodo besiartinantį atbudimą“, – teigė R. Ramanauskienė.
Apie šią senųjų lietuvių šventę – ir ne tik ją – skaitykite šeštadienio „Santarvėje“.