Stanislovo Intos įsitikinimu, visiškas perėjimas prie skaitmeninės televizijos žmonėms sukels daug problemų. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Dvidešimt penkerius metus garso ir vaizdo aparatūrą, daugiausiai televizorius, remontuojantis vyriškis sako, kad į darbą eina kaip į šventę, nors darbo lyginti su švente negalima.
„Nė karto nekeikiau savęs, kad reikia eiti į darbą. Jei darbas mėgstamas, nesvarbu, ar tai pirmadienis, ar penktadienis, į jį eini su džiaugsmu“, – tikino Stanislovas.
Pradėjo nuo naujamečių lempučių
Baigęs Karolio Didžiulio politechnikumą Šiauliuose ir įgijęs radijo mechaniko specialybę, Stanislovas sugrįžo į Mažeikius, kur prieš tai mokėsi II vidurinėje mokykloje (dabar – Gabijos gimnazija), ir pradėjo dirbti tuomečiame buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, mažeikiškių vadinamo senojo buitinio pastate: darbo vieta išliko ta pati, tik laikui bėgant keitėsi įmonės statusas, pavadinimas ir kolektyvas – kažkada jis buvo didelis, dabar likę tik trys žmonės.
Sugedusią garso ir vaizdo techniką meistras „gydo“ jau dvidešimt penkerius metus, prieš tai dar buvo praktika Šiaulių televizorių gamykloje.
Stanislovas sako, kad jo giminėje niekas nieko panašaus nėra dirbęs: tik senelis buvo meistras, bet jis užsiiminėjo mediena, tėvas – statybininkas.
„Tikriausiai mūsų karta pataikė į tokį laikmetį, kai buvo aparatūros, elektronikos pakilimas. Ne taip seniai buvo atsiradę spalvoti televizoriai. Nuo mažens patinka viskas, kas susiję su elektronika. Pirmasis įspūdis – spalvotos naujametinės lemputės: kad mirksėtų, dėdavom vadinamuosius starteriukus, buvo daug deginimo, sprogdinimo – dėl to tėvai tikrai neglostydavo, sakydavo, kad vieną kartą namus susprogdinsiu“, – juokėsi pašnekovas.
Radijas nebeveikė…
Radijo mechanikų mažėja, nes jaunimui, kaip pastebi Stanislovas, dabar mokytis nebėra laiko: viskas vyksta labai greitai, todėl pagyvenimui pinigų jiems reikia šiandien, o ne ryt poryt.
„O čia reikia nuolat mokytis, nuolat sėdėti, tai užima daug laiko, ateityje kažin ar išvis bereikės tokių meistrų, nors šiuo metu darbo yra pakankamai“, – svarstė pašnekovas.
Pirmoji oficiali darbo praktika buvo Televizorių gamykla, o šiaip būta ir savarankiško darbo: pirmasis buvo išardytas tėvų radijas, kuris, suprantama, vėliau nebeveikė – tam jau jis buvo pašvęstas.
Paskui prasidėjo: vienas, kitas radijas, po to – televizoriai, – viskas ėjo su gyvenimu ir su pomėgiu.
„Jeigu nepatinka darbas, tai jį nelabai kas gali dirbti. Jei į darbą reikia eiti per prievartą, darbas nemielas, tai atsiliepia ir darbo kokybei. Turi jausti malonumą dėl padaryto darbo, dėl sutaisyto aparato, dėl žmogui suteikto džiaugsmo“, – samprotavo meistras.
Stebuklų vis mažiau
Stanislovo teigimu, technika yra toks dalykas, kad neįmanoma nuspėti, kada ji ims ir suges: jei jau sugedo, randi kas ir kur, tada ir sutvarkai. Bet būna tokių atvejų, kad betaisant sugenda dar kokia nors detalė.
„Čia kaip su ta elektros lempute: atrodo, ką tik degė, o įjungus kitą kartą – jau ir nėra“, – pavyzdį pateikia mechanikas.
Per dvidešimt penkerius darbo metus radijo technika labai pasikeitė. Stanislovas prisimena televizorius, kurių korpusai būdavo pagaminti iš faneros: dabar tokie imtuvai gaminami gal tik dėl grožio. Beveik visa technika buvo lempinė: tokių taisyti vieną kitą atneša dar ir dabar, bet tai būna labiau antikvarinis daiktas, kurį žmogus nori pasidėti kur nors atskirame kambarėlyje ar tiesiog turėti kaip relikviją. Ypač populiarūs yra prieškariniai ar pokariniai radijo imtuvai, senieji televizoriai nebeatitinka jokių standartų, todėl jie neberodo – yra pasenę tiek fiziškai, tiek moraliai.
„Technika sparčiai žengia į priekį. Ir turi žengti: kiek čia seniai, gal prieš dvidešimt metų, rodė filmuką, kaip vaikai kalbėjo telefonu ir matė vienas kitą. Tada tai atrodė stebuklas, o dabar jokių stebuklų nebėra: kompiuteris, „skaipas“: kalbi ir matai vienas kitą, atrodo, taip ir turėtų būti. Darbo čia, žinoma, daug įdėta“, – kalbėjo televizorių meistras.
Su naujovėmis – koja kojon
Stanislovas tikina, jog nėra buvę dienos, kad negautų paragauti elektros srovės: tuo yra nuolat „maitinamas“, nes aparatūros didžioji dalis tvarkoma ją įjungus.
„Gauti elektros esu tiek įpratęs, kad kartais šalia manęs stovintis žmogus to nė nepastebi. Tau trenkia, automatiškai patrauki rankas, o paskui lyg niekur nieko dirbi toliau. Būna, kad trinkteli taip, jog nutirpsta ir rankos, ir kojos, paskui vaikštai pusvalandį, kol viskas atsigauna. Bet to nebijau, jei bijotum – negalėtum dirbti“, – tikino radijo mechanikas.
Pavojingi buvo tiek senieji televizoriai, tiek dabartiniai – tik čia viskas smulkiau.
Taisyti kasdien besikeičiančius televizorius nėra lengva: padeda literatūra ir patirtis. Čia nėra ta specialybė, kurią įgijus tą patį darai visą gyvenimą. Į naujas technologijas reikia kasdien gilintis, sekti naujoves, mokytis.
„Su naujomis technologijomis reikia žengti koja kojon, nesvarbu, kad per dieną išdirbi po dvylika ir daugiau valandų. Jeigu nespėsi, paprasčiausiai to darbo nebegalėsi dirbti, nes nežinosi, kas yra kas“, – teigė Stanislovas.
Taisymas brangus
Kaip ir visais laikais, kad ir kokie tobuli būtų, televizoriai ir dabar genda. Ir jų remontas yra toks brangus, kad remontuoti nebeverta. Remontas gali išeiti brangiau, nei nusipirkti televizorių.
„Jei taisymo kaina normali, dar taisyti verta, ir žmonės taiso. Dabar televizorių išmetama daug daugiau nei prieš dešimt metų. Prieš tai buvusios televizorių kartos mesti lauk nereikėdavo: tai buvo retenybė. Dabar televizoriai yra silpni mechaniškai: vaikas su žaislu trinkteli, jis jau ir sugedęs. Senuosius televizorius galėjai trankyti – ir nieko. Kartais trinktelėti reikėdavo tam, kad rodytų“, – juokėsi Stanislovas.
Rasti televizoriaus „ligą“ dažniausiai pavyksta, bet išbandyti, ar tikrai yra tas gedimas, kartais labai brangiai kainuoja – net 500–600 litų: įsigijęs tą dalį paskui jos niekur nebepadėsi, todėl tokiais pinigais niekas nerizikuoja – geriau truputį prisidėti ir nusipirkti naują.
Labiausiai reikia kantrybės
Radijo aparatūros taisymas – kruopštus, smulkmeniškas darbas, todėl čia reikalinga neeilinė kantrybė.
„Jeigu prie vieno menko daikčiuko, kurį vos gali įžiūrėti, kartais prasėdi penkias šešias valandas, tai turi būti labai kantrus. Reikia ir gerų akių. Čia sunkiau nei laikrodininkui: jei jam prasprūdo įrankis, niekas nesudegs, o čia visko gali būti“, – tikino Stanislovas.
Žmonės labai dažnai klausia patarimų, kokį televizorių pirkti. Jei anksčiau tai padaryti buvo lengva, dabar jau sunkiau, nes reikia žinoti, kokio televizoriaus žmogus nori: svarbu ir dydis, ir aplinka, kur jis bus. Kita vertus, aparatūra nuolat kinta: praeina mėnuo, jau ir turi kitą modelį, jis visai nebepanašus į tai, kas buvo anksčiau, arba pavadinimai vienodi, o vidus jau visai kitas.
Kad ir kiek darbe beprasėdėtų prie televizorių, Stanislovas namuose mėgsta pažiūrėti kokį geresnį filmą, sporto laidas: taisyti televizorių yra visai kas kita, nei jį žiūrėti. Jei yra laiko, vyriškis teigė mėgstąs pažvejoti: ar ką pagausi, ar ne, bet atsitrauki nuo kasdienybės, pabūni gamtoje.
Dvi Stanislovo dukterys ir sūnus į tėvo darbą nesižvalgo, tad palikti savo darbo įrankių atžaloms neteks. Jo nuomone, ateityje aparatūros remontininkų, ko gero, reikės mažiau, bet vis dėlto reikės, nes patiems žmonėms ją susireguliuoti yra sudėtinga.
