Literatūros mylėtojus vienijantis literatų sambūris „Aura“ mažeikiškiams pristatė šių metų kūrybos vaisius: keliolika išleistų knygų.
„Kam reikalingas tas žodis? Mums, kūrėjams, jis labai reikalingas. Ir kad tas žodis atsirastų knygoje, mums labai svarbu. Niekas mums negali atimti plunksnos“, – tvirtina beveik prieš porą metų susibūrę kūrybos mylėtojai iš viso rajono.
NORI PARODYTI KITIEMS
Dabar sambūryje aktyviai dalyvauja per tris dešimtis rašančių, muzikuojančių, fotografuojančių, tapančių Mažeikių krašto žmonių. Per dvejus metus kai kurie jų jau išleidę net po kelias savo kūrybos knygas. Įvairioms veiklos sukaktims pažymėti išleistos dvi poezijos ir prozos rinktinės: „Prisijaukinę mūzą“ ir „Žiedlapių lietus“.
„Norisi rašyti. Iš sielos tai eina. Pamatai ką nors gražaus, ir norisi, kad tai liktų. Kad ir dabar, žiemą. Išėjus tiesiog trokšti tą grožį aprašyti, įamžinti, nes tuoj viskas prapuls, pradings, nieko nebeliks. O užfiksavai, aprašei – ir liks“, – apie norą kurti ir taip save išreikšti sako viena sambūrio narių mažeikiškė Gitana Jazdauskienė, tik šiemet savo eiles sudėjusi į knygą „Deimanto šukės“ ir ją iliustravusi pačios darytomis fotografijomis.
Kūrybą ir fotografiją nuo vaikystės pamilusi autorė priduria anksčiau kūrusi vien sau. Dabar norisi, kad tai ir kitas perskaitytų. Bet esą pirmiausia reikia rasti auditoriją, kuri išklausytų. Tik tada ji pamato, kad čia yra kažkas gražaus.
KNYGYNUOSE SKAITYTOJAI NERAS
„Auros“ lankytojų kūrybą žino tik to rato žmonės ir jų artimieji. Po vieną ar kelis egzempliorius išleistų mažeikiškių poezijos ar prozos knygų galima rasti ir rajono bibliotekose. Tačiau atskiro skyriaus ar lentynos, kurioje būtų galima knygą rinktis tik iš mažeikiškių autorių, bibliotekose nėra.
Kraštiečių kūrybos negalima įsigyti ir knygynuose. Ji paskęsta tarp garsių šalies ar pasaulio rašytojų pavardžių, o perkamiausių knygų dešimtukuose rungtyniauja greitai sukurptos Lietuvos įžymybių biografijos.
„Knygynai pasako, kad turi daug knygų, į lentynas netelpa. Simboliškai buvo paėmę keletą knygų, bet didžiąją dalį grąžino. Galų gale mes turim knygos kainą nuleisti iki minimumo, kad jie savo kainą galėtų už platinimą užsidėti. Bet mes nuoskaudos dėl to visai nejaučiame“, – patikina sambūrio vadovė ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė Janina Butnorienė, prisiminusi bandymą parduoti keletą savo pačios išleistų knygų.
SVARBIAUSIA – IŠLIEKAMOJI VERTĖ
Literatų sambūriui vadovaujanti mažeikiškė neslepia, kad išleisti knygą esąs nepigus malonumas. Šiemet tris kartus pabrango ir knygų popierius, brangiai kainuoja spausdinti iliustracijas, spalvotas nuotraukas. Kad knyga išvystų pasaulį, tenka prašyti ir artimųjų, šeimos narių paramos. Mažeikiškių literatų išleistų knygų tiražai nėra dideli – dažniausiai iki šimto.
„Daugiau neturėsi kur jų išplatinti. Ir aukojimasis žmogaus yra – už leidybą turi sumokėti, o niekas nenori pirkti tokios brangios knygos. Bet pinigai mums nėra svarbiausia. Svarbiausia yra kūrybos išliekamoji vertė. Žmogaus gyvenimas yra laikinas, o knygos ilgai išlieka. Rankraščius juk pelės sugraužtų“, – šypteli J. Butnorienė, pati išleidusi jau keliolika savo kūrybos knygų ir besirūpinanti kolegų knygų leidyba.
KNYGOS GIMIMAS – ŠVENTĖ
Jokio honoraro už knygų leidybą negaunantys literatai juokiasi patys esantys vienas kitam honorarai – savo knygas su autografais ir palinkėjimais jie dovanoja vieni kitiems. Bet kurio sambūrio nario knygos gimimas visiems esanti didelė šventė.
„Kiekvienas moka džiaugtis. Ir kaip gali nebūti laimingas, kada matai šitiek laimingų veidų. Kokios prasmingos eilės…“ – įspūdžius iš naujų knygų pristatymo vakarų nupasakojo klubo vadovė.
Anot J. Butnorienės, sambūrio veikloje dalyvauja ir savo kūrybą skaito paprasti kaimo žmonės, apie kuriuos niekada niekas ir nesužinotų. Apie kaimo šviesuolius visuomenei byloja tik išleistos jų kūrybos knygos.
KIEKVIENAS ŽODIS PRASMINGAS
Mažeikių krašto literatai pastebi, kad paprastų kaimo žmonių, moterėlių eiles visuomenė daug labiau mėgsta ir skaito nei sudėtingus kūrinius. Kasdienis gyvenimas, perteiktas per paprasto žmogaus pajautą, esąs artimas daugeliui literatūros gerbėjų.
„Žmonėms reikia ir paprastų kūrinių – apie mokyklą, gamtą… Nesame žvaigždės, bet norime būti tobulesni ir palaikyti tą kūrybos lygį. Bet tegu tik būna kuo daugiau keistesnių dalykų, nes deimantėlis atsisijoja ir sublizga bet kur“, – kad bet kurio kūrėjo su meile parašytas žodis yra prasmingas, įsitikinusi J. Butnorienė.
Savo žodį „Auros“ literatai tobulina bendruose susiėjimuose, nevengia apsilankyti savo kolegų, literatų klubo „Erdvė“, žinomų šalies autorių kūrybos vakaruose, vieši kaimyninių rajonų literatūros mylėtojų renginiuose.
Nuotraukos Sigito STRAZDAUSKO ir iš asmeninio albumo.: „Auros“ literatai į kūrybos vakarus susirenka net iš atokiausių rajono kampelių.
G. Jazdauskienė įsitikinusi, jog noras kurti nebūtinai kyla iš skausmo ar sunkių išgyvenimų, rašyti galima ir iš džiaugsmo.
Anot J. Butnorienės, išleisti knygą brangu, tačiau ne pinigai svarbiausia, o kūrybos išliekamoji vertė.
