Ramunė Zelbienė: „Sėkmei svarbu – nuoseklus ėjimas tikslo link“

Ramunei Zelbienei Mažeikių krašto kultūros premija buvo įteikta prieš dvejus metus.

„Santarvė“ tęsia interviu ciklą su Mažeikių krašto kultūros premijos laureatais. Šiandien mūsų pašnekovė – Mažeikių choreografijos mokyklos baletmeisterė Ramunė Zelbienė.
R. Zelbienė – gerai žinoma daugeliui mažeikiškių, ne vienos šeimos vaikai pas ją mokėsi tiek pramoginių, tiek lietuviškų tautinių šokių paslapčių.
Baletmeisterės auklėtiniai yra pelnę rajoninių, respublikinių ir tarptautinių apdovanojimų.

Biografijos faktai

R. Zelbienė gimė ir augo Mažeikiuose. Baigusi Mažeikių 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Gabijos gimnazija), 1993–1999 m. ji studijavo Klaipėdos universiteto Menų fakultete, įgijo sportinių šokių trenerės-pedagogės specialybę. Baigusi universitetą R. Zelbienė grįžo į Mažeikius ir pradėjo dirbti baletmeistere Choreografijos mokykloje – vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių studijoje „Kauškutis“. Čia mažeikiškė dirba iki šiol.
R. Zelbienė sukūrė ne vieną pramoginių ir tautinių šokių programą. Nuo 1999 m. ji yra Žemaičių dūdų švenčių vyriausioji baletmeisterė ir choreografė. 2007 m. tapo respublikinių, moksleivių, pasaulio lietuvių dainų švenčių baletmeisterių asistente, o vėliau – ir baletmeistere, ji buvo 2016 m. Moksleivių dainų šventės, 2018 m. Pasaulio lietuvių dainų šventės ir 2020 m. Lietuvos moksleivių dainų šventės kūrybinės grupės narė, Šokių dienos baletmeisterė.
R. Zelbienės šokėjai ne kartą buvo pripažinti ir gerai įvertinti ne tik mūsų rajono, kitų miestų, bet ir užsienio žiūrovų, jos auklėtiniai apdovanoti įvairiomis premijomis, tapo daugybės tarptautinių, respublikinių konkursų diplomantais, laureatais.
Kartu su savo kolektyvais R. Zelbienė keliauja po pasaulį kaip šokėja ir kaip baletmeisterė.

Ramunės Zelbienės tėtis Romanas Songaila buvo jos diplominio darbo – koncerto režisierius (1999 m.).

– Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės ir to meto kultūros sąsajas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje?
– Mano tėtis Romanas Songaila visą gyvenimą buvo kultūros darbuotojas. Jis dirbo kultūros skyriaus vedėju Skuode, Mažeikiuose, buvo Mažeikių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, atsakingu už kultūrą. Mūsų namuose visada buvo kalbama apie kultūrą, apie renginius. Sulaukdavome įvairiausių svečių: ir poetų, ir kompozitorių, ir skulptorių. Be to, tėčio iniciatyva Mažeikiuose buvo atidarytas Choreografijos skyrius. Būtent tėtis mane pradinukę atvedė pas vadovę Jolantą Tendienę. Galima sakyti, nuo tada ir likau…

– Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
– Choreografijos mokykloje prasidėjo mano pirmoji pažintis su šokiu. Nuo pat vaikystės labai norėjau, tiesiog troškau šokti. Tėčio dėka mano svajonė tapo realybe.
Artimieji sako, kad iš trijų vaikų aš labiausiai paveldėjau tėčio charakterio bruožus, jo turėtą menininko ir kultūrininko gyslelę. Visas mano gyvenimas susijęs su kultūra, todėl net nebuvo minčių, kad norėčiau veikti kažką kita, pasirinkti kitą profesiją.
Be to, mane, atėjusią mokytis choreografijos, tiesiog užbūrė Jolanta Tendienė. Norisi nulenkti galvą ir padėkoti jai už suteiktas pamokas. Iki pat šiol su kolegomis turime ko iš jos pasimokyti: ir grožio suvokimo, ir meilės šokiui, vaikams, gyvenimui.
Vadovės paskatinta įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto sportinių šokių katedrą. Sportinių šokių paslapčių mokiausi pas žinomus pedagogus Skaistutę ir Romualdą Idzelevičius. Baigusi mokslus ir tapusi sportinių šokių trenere-pedagoge grįžau dirbti į Mažeikius, į Choreografijos mokyklą.

Ramunė Zelbienė kartu su vaikais pasirodė jubiliejiniame liaudiškų šokių
studijos „Kauškutis“ koncerte, skirtame Kovo 11-ajai paminėti.

– Mažeikių krašto kultūros premija – daugelio metų darbo, Jūsų indėlio įvertinimas. Kaip manote, kokie Jūsų darbai ir pasiekimai jos buvo labiausiai verti?
– Šis apdovanojimas – man labai svarbus ir įpareigojantis dirbti dar uoliau, geriau. Man sunku vertinti, už ką konkrečiai buvo įteiktas šis apdovanojimas, nes nepadariau ir nesukūriau kažko naujo. Tiesiog tęsiau jau pradėtas tradicijas. Dūdų šventės – viena iš jų. Tai turbūt ir buvo didžiausias darbas, už kurį gavau apdovanojimą. Turbūt niekam ne paslaptis, kad Dūdų šventės Mažeikiuose – mano tėčio idėja, jo diplominis darbas. Premiją gavau ir dalijuosi su tėčiu, kurio jau nebėra šalia. Galvoju, kad ši premija – ne tik mano įvertinimas už tradicijų puoselėjimą, bet ir jo – už ilgametį darbą, metus, skirtus Mažeikių kultūrai.

– Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
– Dirbu su vaikais, kaip ir iki šiol, kartu su kolegomis mokome įvairių šokio paslapčių. O ateities planai taip pat susiję su mano darbine veikla. Tikiuosi, kad kitais metais, birželį, vėl įvyks Žemaičių dūdų šventė. Galėsime nustebinti mažeikiškius naujais sumanymais, kiek tai įmanoma. Žemaičių dūdų šventė daugelį metų yra mažeikiškių mylima ir laukiama. Žmonės ją vertina kaip vieną didžiausių, masiškiausių švenčių, vykstančių Mažeikiuose. Norisi išlaikyti jos autentiškumą ir išskirtinumą.
Dabar šalyje vyksta labai daug švenčių, kur pagrindinį vaidmenį vaidina pučiamųjų orkestrai, bet jos gana panašios viena į kitą. Žemaičių dūdų šventė – išskirtinė, nes jungia ne tik orkestrus, bet ir šokėjus. Šios šventės metu vyksta masinis šokėjų pasirodymas. Pirmose dūdų šventėse šoko ir darželinukai, ir mokinukai, ir vyresni žmonės. Po to kažką panašaus pradėjo daryti ir kitose respublikinėse šventėse. Tačiau mes pirmieji sujungėme pučiamųjų orkestrų ir šokėjų pasirodymus.

– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniam gyvenimui? Jei galėtumėt, ką pakeistumėte ar sukurtumėte pirmiausia?
– Turbūt viena pagrindinių problemų Mažeikiuose – didesnės kultūros erdvės stoka. Mes kol kas neturime erdvės, pritaikytos masiniams renginiams, koncertams, kitiems pasirodymams. Nors atrodytų, kad pavienių erdvių, kurias galima pritaikyti tam, lyg ir yra, Mažeikiai po truputį puošiasi, tvarkomi pavenčiai, Juodpelkio parkas. Turime ir senamiesčio parką, bet ir ten daug ko trūksta. Tikimės, kad bus pagaliau pastatyta scena, atsiras sėdimų vietų, kad erdvė bus labiau pritaikyta renginiams.
Be abejonės, gerai, kad yra Mažeikių kultūros centras, deja, mes, vien „Kauškučio“ kolektyvas ir vaikų tėveliai, jame tiesiog netelpame. Kai sueiname per koncertus, tėvams dažnai tenka stovėti, nes neužtenka sėdimų vietų. Mano nuomone, reikėtų tiek uždaros, tiek atviros erdvės, pritaikytos masiniams renginiams, kaip yra kituose, net mažesniuose miestuose nei Mažeikiai.

– Kaip manote, ar šių dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės – suderinami ar visiškai skirtingi dalykai?
– Teko pastebėti, kad atsirado ryšys tarp jaunimo organizacijų ir įvairias veiklas, šventes organizuojančių, kultūrinį gyvenimą puoselėjančių žmonių. Tačiau šis ryšys dar nėra pakankamai stiprus ir tvirtas. Gal ne visada jaunimas nori aktyviai įsijungti į bendrą veiklą. Nėra linkęs pas save įsileisti vyresnių, daugiau patirties turinčių žmonių.
Gal reiktų didesnio, glaudesnio dialogo, bendrų projektų tarp kultūros darbuotojų ir jaunimo organizacijų. Tuomet jaunimas labiau įsitrauktų į bendrą veiklą. Manau, skirtingų kartų atstovams praverstų susėsti prie bendro salo ir paieškoti sąlyčio taškų, kompromisų.
Be abejonės, tai yra sudėtinga. Kartos keičiasi, aktuali vis ta pati problema – kartų nesusikalbėjimas. Tačiau norint ir siekiant tikslo bendrą kalbą galima rasti.

– Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria, atskleidžia savo kultūrinę tapatybę, kas gali tai paskatinti, padėti?
– Bet kokios tapatybės formavimosi ir jos atsiskleidimo pradžia, manau, yra šeima. Būtent čia užsimezga pirmieji vaiko norai ir pomėgiai – tada, kai jie mato, ką mėgsta ir kuo užsiima mama, tėtis ar kiti namiškiai, kokios muzikos jie klauso, kuo labiausiai domisi. Kol vaikas mažas, jaunas, jis reaguoja vienaip, po to jo pomėgiai gali keistis, tačiau pradmenys, pamatas vis vien išlieka.
Tradicijų puoselėjimas taip pat prasideda šeimoje, o toliau jau mes, mokytojai, padedame jaunam žmogui tobulėti.
Tradicijas, kultūrą turime puoselėti visi kartu. Vaikas, atėjęs į mokyklą iš namų, jau yra savita asmenybė, ją galima patraukti, sudominti… Ir vis tik esu tikra: jei mama skaito knygas, dažniausiai ir vaikas jas skaitys. Jei mėgsta klausytis muzikos, tai ir vaikas jos klausys. Be abejo, jaunam žmogui bręstant, daug kas gali pasikeisti, kiekvienas išgyvena tą maištavimo, prieštaravimo laikotarpį, bet jis laikinas.
Jei mes visi, pradedant šeima, baigiant neformalia aplinka, kiekvienas sąžiningai ir kokybiškai atliksime savo darbą, jauname žmoguje formuosis ir kultūros suvokimas, ir gerumas, ir mažiau jame bus pykčio, nepasitenkinimo, noro neigti, kritikuoti, pačiam neadekvačiai priimti kritiką.
Kritika yra gerai, be ji turi būti pamatuota, konstruktyvi, reikia suvokti, kad neklysta tik tas, kas nieko nedaro. O jei esi veiklus, klaidų neišvengsi. Jaunimas tai turėtų taip pat suprasti ir sugebėti tinkamai priimti ne tik pagyras, be ir pastabas, kažkieno negatyvų požiūrį.
Manau, nuoseklus ėjimas kiekvieno jauno žmogaus ir bendruomenės tikslų link padės atsiskleisti kultūrinei tapatybei ir rasti vietą jai pasireikšti. O galimybių pas mus tikrai yra nemažai.
Nuotr. iš redakcijos ir asmeninio archyvų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video