Rašyti paskatino „griuvusi vidinė užtvanka“

„Rašyti paskatina gyvenimas, įvairūs įspūdžiai, prisiminimai“, – dalijasi Sniežana Ruseckienė.
Kelionės Alžyre akimirka.

„Vandens pilnos saujos / O aš / Išdrįstu rašyti eilėraščius / Surinkti kalbas / Jas dailiai išlyginti / Sukarpyti / Ir po to dėlioti galvosūkį“, – taip Sniežana Ruseckienė eilėraštyje „Iškarpos“ apibūdina kūrybos esmę.
Buvusios mažeikiškės, šiuo metu gyvenančios Anglijoje, eilėraščiai praėjusiais metais sugulė į knygą, jie spausdinti įvairiuose almanachuose.
„Kūryba man iki šiol yra mįslė“, – sako Sniežana.

– Kada ir kodėl pradėjote kurti eilėraščius?
– Eilėraščius pradėjau kurti dar mokykloje, bet tuo metu tai neišsivystė į rimtą kūrybą. Gyvenimas tekėjo sava vaga – šeima, vaikai, darbas, tad rašymui tiesiog nelikdavo energijos ir laiko.
Vėl rašyti pradėjau tik po skyrybų su vyru: tuo metu atrodė, kad sugriuvo vidinė užtvanka, kad sprogsiu nuo minčių pertekliaus, srautas liejosi ir liejosi nesustodamas. Vėliau supratau, kad neužtenka tik aklai užrašyti tai, kas man „diktuojama“ iš kažkur, reikia dar tai ir sutvarkyti, padaryti tekstą suprantamą, skaitomą, nebanalų ir nenuobodų skaitytojams.

– Ar dažnai šiuo metu rašote, kas tai paskatina?
– Šiuo metu srautas nebe toks intensyvus, bet atėjo kokybės supratimas, todėl neskubu pagauta pirmo impulso. Rašyti paskatina gyvenimas, įvairūs įspūdžiai, prisiminimai. Dažnai lyrinis herojus mano kūriniuose nėra konkretus asmuo, o greičiau toks koncentruotas prisiminimų ir asmeninių įspūdžių vaizdinys.

– Kokiais būdais, kokiose nišose dalijatės savo mintimis, kūriniais?
– Pradžia, be abejo, buvo „Erdvės“ klube, kur mane labai šiltai priėmė ir davė gerų patarimų. Deja, išvykusi iš šalies nebegaliu taip dažnai dalyvauti klubo veiklose. Be to, senokai bendradarbiauju su tinklalapiu rašyk.lt, tai padėjo pagerinti rašymo kokybę. Ten gavau geros kritikos, galėjau pasisemti naudingų patarimų kūrybai.
Dar skelbiu kūrinius „Facebooke“, įvairiuose almanachuose ir neseniai išleidau autorinę knygelę. Kartą dalyvavau Lietuvos rašytojų sąjungos organizuotuose atviro mikrofono skaitymuose.

– Eilėraštyje „Iškarpos“, kuris yra ir pernai išleistoje jūsų poezijos knygoje, ir Mažeikių menų studijos „Erdvė“ almanache, apie kūrybą sakote: „Tas Dieviškas menas / Suprasti kaip ir iš kieno / Akių išsprūdusi šviesa / Kituose atsispindi / Koks kartus būna liežuvio sunkumas / Ir klaidūs pasąmonės tuneliai / Savęsp nuvedantys.“ Gal galėtumėte įvardyti, kas yra kūryba, ką jums pačiai reiškia eilėraštis?
– Kūryba man iki šiol yra mįslė. Tai ateina netikėtai, lyg kažkas diktuotų iš šalies žodžius, kuriuos man tereikia užrašyti. Kartais spėju užrašyti, kartais – ne. Kartais būna tik pusė eilėraščio ir kita pusė ateina daug vėliau. Nemanau, kad esu ypatinga, gal esu tik kanalas, kuriuo kažkas perduoda kūrybą. Mano darbas – perduoti tai kuo tiksliau, pasiekti tą stebuklingą lengvumo ir grakštumo jausmą, kuris būdingas poezijai.

– Vienas paskutinių jūsų eilėraščių, publikuotų socialiniame tinkle „Facebook“, yra apie karą. Kas padeda išgyventi šią ir kitas nelengvas emocines patirtis, nesaugumo jausmą?
– Padeda išgyventi turbūt kasdieninis darbas ir supratimas, kad galiu paveikti šiuos įvykius tik tiek, kiek galiu.
Karas daug kam atvėrė akis ir subūrė žmones pagalbai, todėl tikiu, kad ir mes, kitų šalių piliečiai, galime kažkaip padėti kenčiančiai nuo okupacijos šaliai.

– Daug baimių žmonėse sukėlė ir koronaviruso pandemija, ypač jos pradžia. Jūs tai matėte iš arčiau, nes dirbate slauge. Galbūt teko rašyti ir šia tema?
– Taip, dirbau visą laiką pandemijos metu. Man padėjo tai, kad žinojau, kaip galiu apsisaugoti. Aišku, laimės dalykas, bet neužsikrėčiau koronavirusu. Teko daug kalbėtis, aiškinti žmonėms taisykles, kaip elgtis. Kūrinių ta tema neturiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto