Rašytoja Audronė Urbonaitė: „Ketinu gyventi ilgai, nes dar ne viską aprašiau“

Nuotrauka iš asmeninio albumo

Lapkričio 5 d., trečiadienį, 18 val. VšĮ Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centre (Ventos g. 8A) vyks susitikimas su žurnaliste, rašytoja Audrone Urbonaite.
Organizatoriai – menų studija ERDVĖ ir VšĮ Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centras – kviečia pabendrauti ir susipažinti su trijų knygų: „Posūkyje – neišlėk“, „Cukruota žuvis“, „Žydiškų daiktų kambarys“ – autore.
Renginyje ištraukas iš A. Urbonaitės knygų skaitys Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė.
Prieš susitikimą su mažeikiškiais rašytoja atsakė į klausimus, pasakodama apie savąsias knygas ir save.

– Prieš dešimt metų susirgote vėžiu ir parašėte novelių romaną „Posūkyje – neišlėk“. Kodėl ta knyga tapo bestseleriu?
– Ji buvo labai įžūli. Todėl ir sukėlė sprogstančios bombos efektą. Per pusę metų buvo išleisti net keturi tiražai – iš viso 12 tūkst. egzempliorių. Gavau literatūrinę Augustino Griciaus premiją. Knygą šluote šlavė vėžiu sergantys žmonės.
Leidau sau atvirai kalbėti apie moterį, kuriai dėl ligos pašalintos genitalijos, bet operacinėje ji trokšta vienintelio dalyko – dar sykį patirti meilę. Nuo to nukenčia jaunas daktaras, kurį ji pasirengusi suvilioti.
Herojė žurnalistė, kuri supranta, kad gali netrukus numirti, negailestingai pasakoja apie paparacės darbo ciniškumą. Ji atsimena visus, kurių gyvenimą sugadino įsibraudama į švenčiausias jų paslaptis ir jas paviešindama.
Ji kaltina ne tik save, bet ir savo rašinių herojus – jie buvę naivūs idiotai, kad įsileido ją, cinikę, į savo gyvenimus.
Tarp dviejų onkologinių operacijų jos atmintyje prabėga vienišos vaikystės prisiminimai, kraujomaiša, patirta su šeimą palikusiu tėvu, bei abejotini jos pačios santykiai su sūnumi ir vyru. Moteris supranta, kad netrukus gali numirti, todėl iš savo ligos pasidaro spektaklį ir klounadą savo širdyje.
Nors knyga labai ironiška ir aštri, joje daug liūdesio ir meilės žmonėms. Šiemet knygą dar kartą išleido leidykla „Alma Littera“.
– Kokį savo kūrinį laikote pačiu reikšmingiausiu?
– Ką tik parašytas visada atrodo geriausias. Metų pradžioje išleidau sentimentalų romaną „Žydiškų daiktų kambarys“. Jis apie tai, kaip tėvo palikta mergaitė visą gyvenimą jo ieško ir suveda sąskaitas, nes tėvas jos nemylėjo.
Mano draugė lituanistė sako, kad tai genialus romanas apie meilės ilgesį. Žurnalistas Rimvydas Valatka sako, kad vaikus palikusiems vyrams šią knygą skaityti nelengva. Aš visiems muilinu akis ir sakau, kad esu gerutė mergaitė.
Gerutė nesu: man iki šiol skauda širdį ir aš niekam nieko atleisti neketinu (pokštas apie tai, kad kiekviename pokšte yra dalis tiesos). Mano tėvai tvirtina, kad rašydama juos kankinu. Beveik suaugę mano vaikai tą pusmetį, kai išeina nauja knyga, stengiasi kartu su manimi gatvėje nesirodyti.
– Romaną „Cukruota žuvis“ vieni labai gyrė, o kiti sakė, kad nieko nesuprato. Kodėl reakcijos tokios skirtingos?
– 2012 metais išspausdinta „Cukruota žuvis“ – kelių lygmenų knyga, riešutėlis.
Senstančios skaitytojos laukė melodramatiškos istorijos kaip pirmajame novelių romane „Posūkyje – neišlėk“, o antrajame romane gavo atvirą provokaciją su kiniškojo pasaulio elementais.
„Cukruota žuvis“ nėra tąsios, klampios, liguistai liūdnos lietuviškai kaimiškos pasaulėjautos kūrinys; jo tema provokuojanti – kinai nušluos verkšlenančią Europą, nes yra pranašesni už išglebusius baltuosius; nuo tradicinio romano jis skiriasi energinga kalba, tyčinėmis provokacijomis, šaržavimu, autoironija. Jo skaitytojai – daugiausia 25–40 metų vyrai. Bet nemažai mąslių moterų yra man prisipažinusios, kad šis romanas buvo jų vadovėlis, kai prieini liepto galą ir klausi savęs, ko apskritai verta moters egzistencija.
Tai galiu atsakyti: siųskit velniop tuos, kuriems esate antrarūšės. Ir vyrai, ir moterys yra patys atsakingi už tai, ar turi drąsos veikti tai, ko nori. Tiktai tinkama veikla žmogų stimuliuoja. Primesta veikla vargina ir kankina.
– Kokios kliūties jums nepavyko įveikti?
– Nėra įmanoma įveikti kasdienės vyrų ir moterų nelygybės, nes namų ruošos pareigos dėl tradicijų ir nuolankumo jaunystėje suryja per daug laiko. Kasdien mokausi ko nors namuose nedaryti.
– Kaip vaikystėje ir paauglystėje Jūs praleisdavote didžiąją laisvo laiko dalį?
– Mėgau vaikščioti ilgas distancijas nuošaliose vietovėse viena ir kurdavau siužetus. Ir dabar tai mėgstu. Žmonės rašantiems nėra labai reikalingi.
– Ar vaikystėje išgyvenote kokį nors sukrėtimą, skaudų įvykį ar pan.? Ar tas įvykis kaip nors nulėmė Jūsų pasirinkimą kurti?
– Tėvai buvo išsiskyrę. Tėvą pirmą kartą pamačiau būdama devynerių. Tėvo neturėjimo linija bus mano knygose, kol mirsiu. Kas, kad įkūnyta skirtinguose personažuose.
– Gal buvo kitų aplinkybių, nulėmusių Jūsų kūrybinę ateitį?
– Kad būsiu rašytoja, žinojau pradinėje mokykloje. Kadangi tai žinojau, leidau sau daryti kitus darbus. Tai buvo klaida. Nuo 20-ies dirbu žurnaliste – dabar man 59-eri. Esu baigusi lietuvių kalbą ir klasikinę filologiją, bet realybės jausmą man suteikė brutalioji žurnalistika. Taip pat apvalė tekstą nuo ilgų ir painių sakinių, kuriais nesveikai didžiuojasi literatai.
– Ar buvo kokių nors žmonių, kurie padarė didelę įtaką Jūsų apsisprendimui kurti ar kūrybos sėkmei?
– Labai svarbi mano biografijai buvo „Nemuno“ redakcija Kaune. „Nemunas“ apie 1970 metus buvo modernus žurnalas, o redakcija – nepėsčia.
Tada ten dirbo garsus poetas Robertas Keturakis, įžangas prozos tekstams rašė Vytautas Martinkus, atsakinguoju sekretoriumi dirbo Leonas Gudaitis, fotografavo Romualdas Rakauskas. Atmosfera buvo itin tinkama startui. 1970–1974 metais jie spausdino mano apsakymus ir man tai atrodė savaime suprantama.
Buvau parengusi pirmąją knygą pirmame kurse, bet sušikau savo biografiją per ankstyvomis vedybomis. Cha cha. Rašymas buvo atidėtas, kol sulaukiau 50-ies ir visus vaikus išspyriau per duris.
– Ar Jūsų sutuoktinis Jums labiau padeda kurti, ar kliudo?
– Sutuoktiniai yra objektai, per kuriuos supranti, kad vienas žmogus niekada netampa kitu.
Mano problema, kad esu individualistė ir natūraliai elgiuosi savarankiškai visose situacijose. Rašto darbuose – irgi. Savo veiksmų su kitais žmonėmis dažniausiai nederinu. Dėl to kyla nemažai komiškų problemų.
– Ar laukiate įkvėpimo akimirkos?
– Svarbu turėti idėją. Kartais pasitaiko ypatingų minučių, bet realiai normaliam sakiniui parašyti reikia būti išsimiegojus ir nestresuoti, kad būsi iškviesta į redakciją rašyti to, ko šiandien neplanavai. Taip pat privalu nežiūrėti į darbų sąrašą, kuriame parašyta, kad vaiką reikia vesti pas dantų gydytoją, o tėvų virtuvėje sugedo čiaupas.
– Kodėl Jūs rašote knygas?
– Rašymas yra aiškinimasis pačiam sau, kaip tu supranti pasaulį; taip pat savigynos ir atsirevanšavimo būdas už dalykus, dėl kurių tu susimovei. Be to, rašyti tiesiog smagu. Ketinu gyventi ilgai, nes dar ne viską spėjau aprašyti.