Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės konkurso nugalėtoja – mažeikiškė Gustė Gedvilaitė

Lapkričio pabaigoje paaiškėjo Kristinos Sabaliauskaitės trumpojo rašinio „Literatūros pamoka, apie kurią svajočiau“ konkurso nugalėtojai. Geriausiu buvo pripažintas Gustės Gedvilaitės konkursinis darbas.
Prisipažįstu: tik atsitiktinumas, kad ši mano ir jūsų, mieli skaitytojai, pažintis su Guste įvyko. Mat pristatant konkurso nugalėtojus, buvo įvardyta laureatės mokykla – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija, pažymėta, kad pagrindinis prizas iškeliavo į Klaipėdą. Ir tik tuomet, kai jaunosios autorės draugė iš Mažeikių pasidalijo gera žinia apie „mūsiškės“ pasiekimus – pergalę šiame konkurse, susisiekėme ir pasikalbėjome su Guste, savaitgaliui grįžusia namo.

Ir dar. Noriu visiems pasiūlyti pirmiausia perskaityti mažeikiškės rašinį, kurį spausdiname šio priedo 3 puslapyje, o tik po to – mūsų interviu.
– Papasakokite apie save. Pirmiausia – faktus, paskui – be taisyklių :D
– Šiuo metu mokausi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, trečiame kurse. Prieš tai baigiau Mažeikių „Ventos“ progimnaziją, o kartu Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklą, tad šis miestas mane užaugino visokeriopai ir savaitgaliais grįždama namo kaskart jaučiu didžiulę nostalgiją bei tvyrančią jaukią atmosferą vaikščiodama miesto gatvėmis.

Kitaip tariant, esu menininkė. Ne tik muzikantė ir plunksnos draugė, bet ir dailininkė, apie tai nežymiai prasitariu ir savo rašinyje apie literatūros pamokas. Tikriausiai, man neužtenka vienos meno srities savo idėjoms išreikšti, todėl dažnai eksperimentuoju ir stengiuosi žvelgdama baimei į akis išbandyti kuo daugiau nepatirtų dalykų.

Nuolat mokausi iš gyvenimo, dažnai nudegu dėl savo drąsos, bet tai man leidžia geriau įsigilinti į save ir tobulėti kaip asmenybei.
Nemanau, kad galėčiau apibūdinti save keliais žodžiais, kadangi visi žmonės laikui bėgant keičiasi, bet apibendrintai mane pakaks žinoti kaip menininkę. Tokią, kuri du sykius į tą pačią upę nelips.

– Mano galvoje grumiasi stereotipai – mergina studijuoja muziką, bet dalyvauja literatūriniame konkurse. O konkursui sukurtame rašinyje prisipažįsta, kad mokykloje, per literatūros pamokas, sunkiai iš savęs išspausdavo… pastraipą. Pasiaiškinkite, panele laureate, kodėl žmonėse skatinate „kognityvinius disonansus“? Mėgstate provokuoti?
– Manau, kad ne tiek skatinu kituose kognityvinį disonansą, kiek pati su juo susidūriau rašydama šį (ir kelis pastaruosius) rašinius. Ilgą laiką maniau, kad iš manęs – jokia rašytoja, t. y. rašiau gerai, bet man tai buvo kančia ir tuose darbuose nebūdavo matyti nė lašelio tikrosios manęs. Tai buvo lyg sintetiniai popieriukai, užpildyti raidėmis, nes taip reikėjo.
Šįkart nebesistengiau įtikti, šįkart taisykles diktavau pati.

– Jei nuoširdžiai: kas lėmė Jūsų dalyvavimą šiame konkurse? Nesufleruoju savo versijos – priežasčių, kurias įtariu buvus. Bus įdomu sužinoti, ar klydau.
– Norėjau išsiaiškinti, ar nuoširdus tikėjimas ir neblėstanti meilė kūrybai vis dar vertinami šiomis dienomis, ar šiuolaikinis pasaulis tikrąsias vertybes jau padėjo į šalį.
Džiugu, kad vis dar yra „gyvų“ žmonių, kaip rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, kurie nepasiduoda šiandienos materialumams.

– Užsiminėte apie dienoraštį. Seniai jį rašote? Koks jis – labiau piktas ar labiau džiaugsmingas? Kas paskatina sėsti ir tiesiog rašyti?
– Dienoraštį rašau jau apytiksliai 5-erius metus, o jame yra visko. Darau tai, ką skatinu daryti savo rašinyje – viską, kas šauna į galvą, šast ir užrašyti ant lapo, tad nuotykių mano jausmų archyve tikrai netrūksta. Dažniausiai tai būna ribinės situacijos, peržengusios mano kasdienių jausmų normatyvą.

– Ar ši sėkmė ir auksinė plunksna bus panaudota? Ką planuojate daryti toliau, gal kurti?
– Būčiau labai laiminga, galėdama ir toliau pratęsti savąjį kūrybos kelią. Kažką planuoti prisibijau, nes dažniausiai Dievui mano planai atrodo juokingi, bet, tikiuosi, auksinė plunksna padės man toliau puoselėti Lietuvos kultūrą bei visuomeniškumą.

– Sakėte, kad leistumėte kiekvienam mokiniui pasirinkti savo knygą. Kokias knygas jau esate suradusi sau? Kokia išliks ilgam ir kodėl?
– Šiuo metu esu vis dar savęs atradimo kelyje, tad knygas skaitau labai įvairias. Kol kas labiausiai atmintyje įsirėžė H. Yanagihara „Mažas gyvenimas“, J. Clear „Atominiai įpročiai“ ir J. von Goethe „Faustas“.
Būtent šios knygos praplėtė mano akiratį ir pakeitė požiūrį į kai kuriuos dalykus.

– Esu įrodinėjusi, kad literatūra – tai paslėpta matematika. Ne dėl kanonų, o dėl jos vidinės logikos. Tai apie literatūros mokslą, ne apie skaitomo kūrinio poveikį ar jo rašymą. Būna, trys viename: skaitytojas, rašytojas, galiausiai, kritikas. Kiekvienam – savo. Ne?
– Logikos, kad ir nežymiai, manau, galima įžvelgti bet kokioje srityje. Mene taip pat slypi tam tikros logikos formos, nes kiekvienas kūrinys turi prasmę ar siunčia kažkokią žinutę kitiems.
Jeigu nėra minties, nėra jausmo – kaži ar tai būtų galima vadinti kūriniu, tad šioje vietoje su jumis sutinku, literatūroje tikrai galima įžvelgti šiek tiek matematikos. Gal netgi tiksliau būtų tai įvardinti tiesiog logika, dėl kanonų stygiaus.

– Guste, nuoširdžiai linkiu Jums sėkmės – perfrazuodama Jūsų metaforą: kad būtų galima bet kokį drumzliną vandenį tiesiog išpilti ir įsipilti švaraus. Kaip manote, ko reikia, kad tai galėtume daryti vėl ir vėl?
– Manau, kad tam reikia drąsos ir ryžto. Daugelis žmonių nori keisti savo gyvenimą gerojon pusėn, ar ten pradėti sportuoti ar daugiau skirti laiko šeimai, bet dažnai pritrūksta motyvacijos ir pokyčiai nebūna ilgalaikiai.
Išpilti visą drumzliną vandenį nežmoniškai sunku, todėl svarbu tvirtai žinoti savo galutinį tikslą ir pamažu, nuosekliai to siekti.

– Mėgstu stebuklingą skaičių 9. Tad paskutinį – devintą klausimą Jums teks sugalvoti pačiai (jaučiu, kad kažko svarbaus nepaklausiau). Ir, žinoma, atsakyti.
– Tikriausiai daugeliui, susipažinus su visa mano dalyvavimo rašinių konkurse istorija ir sėkme, kiltų klausimas (nes man pačiai irgi kyla): kaip tam vaikui pavyko tiesiog imti ir laimėti? Kuo ši mergaitė skiriasi nuo kitų savo bendraamžių? Gal ji kokia nepritapėlė, išskirtinių gabumų?
Deja, turėčiau nuvilti taip manančius, nes ateivis nesu :DD.

Mano įsitikinimu, kiekviename individe slypi didžiulė jėga ir unikalumas, kadangi visi žmonės sugeba jausti emocijas, tad reikia joms duoti kelią ir savęs nevaržyti.
Taigi, kad ir kaip nuobodžiai nuskambės, jokios paslapties nėra, tik raktas į vidinę laisvę, kurį rasti gali bet kas sau atitinkamais, skirtingais būdais.

Visuomenei diskutuojant apie literatūros egzamino temas, programą, aptariant dėstomus ar nepatenkančius autorius, siūlau kreipti žvilgsnį ir vaizduotę pozityvia linkme – kviečiu pačius moksleivius pasisakyti, kaip jie įsivaizduoja, kokia jiems asmeniškai turėtų būti ideali literatūros pamoka, kurią įsimintų visam gyvenimui. Vaizduotės neriboja galimybės, tad kviečiu jaunuolius pasidalinti savo matymu apie tokią idealią pamoką. Tikiu, kad tai taps ir įkvėpimu ar net praktinėmis gairėmis mokytojams, švietimo ekspertams.

Laureatės kūrinyje dėmesį patraukė ne tik itin protingai dėstomos mintys, bet ir juntamas išsilaisvinimo aktas pačiame rašinyje – tai ne taip ir dažna, tam reikia drąsos, tad autorę norisi įvertinti ir palaikyti.
Kristina SABALIAUSKAITĖ