Prieš 25 metus Mažeikių rajono valdyba įsteigė Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premiją. Ji kasmet skiriama už rašytojos atminimo puoselėjimą, labdaringą, altruistinę veiklą, literatūrinius pasiekimus.
Tarp šios premijos laureatų – nemažai kultūros darbuotojų, pedagogų, kūrybine veikla išsiskiriančių mūsų rajono žmonių. Būtent juos šiemet pakviesime pasamprotauti apie vertybes, kurias puoselėjo rašytoja, kūrybiškumą ir bendruomeniškumą.
Norėjo atkreipti dėmesį
Pirmoji premija buvo įteikta ilgametei Židikų Šatrijos Raganos muziejaus darbuotojai Filomenai Juodikienei, kuri pirmoji pradėjo rinkti medžiagą apie rašytoją.
Rašytojos vardo premija buvo skirta daugiau nei dviem dešimtims įvairių profesijų žmonių: kultūros darbuotojų, pedagogų, kūrėjų.
Viena iš šio apdovanojimo sumanytojų ir iniciatorių – Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktorė Rima Širvinskienė „Santarvei“ sakė, kad šios premijos atsiradimą lėmė noras ištarti „ačiū“ žmonėms, kurie dirba negailėdami savęs, daro kur kas daugiau, nei priklauso pagal atlygį, pagerbti tuos, kam artima Marijos Pečkauskaitės ideologija.
„Prisimenu, kad tuo metu, kai kilo mintis dėl premijos įsteigimo, buvo gana sunkūs metai. Visiškai nebuvo vertinamas mokytojas – kaip žmogus, kaip savo srities žinovas. Nusisukta ir nuo kitų iškilių kultūrai nusipelniusių žmonių. Į tai ir norėjosi atkreipti dėmesį“, – pasakojo R. Širvinskienė.
Po diskusijų su bendraminčiais buvo apsistota ties rašytoja ir pedagoge Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana, kuri nemažą savo gyvenimo dalį praleido Židikuose.
„Įvertinę ne tik jos talentą, bet ir veiklą, gyvenimo būdą, norą padėti vargstantiems žmonėms, nusprendėme, kad reikia įsteigti šios rašytojos vardo premiją. Paieškoti ir rasti žmonių, kurie būtų kažkuo panašūs į Mariją Pečkauskaitę, užsiimtų labdara ir kitomis veiklomis, kuriomis užsiėmė ir garsioji mūsų krašto moteris“, – akcentavo R. Širvinskienė.
1997 m. sausio 23 d. ši premija buvo įsteigta. Dabar jos dydis –
1 tūkst. eurų, ji mokama iš savivaldybės biudžeto asignavimų.
R. Širvinskienė pastebėjo: gal ne visada kandidatai atitikdavo kiekvieną numatytą kriterijų. Premija skiriama už rašytojos atminimo puoselėjimą, švietėjišką ir altruistinę veiklą, literatūrinius pasiekimus.
„Norėtųsi, kad premijos laureatai būtų bent susipažinę su Marijos Pečkauskaitės veikla, žinotų, kas ji buvo ir kuo išgarsino Židikų kraštą“, – sakė viena iš premijos įsteigimo iniciatorių.
Dirbo ir kūrė Židikuose
Apie Marijos Pečkauskaitės gyvenimą mūsų krašte surinkta nemažai įvairios medžiagos, jos gyvenimas Židikuose aprašytas vietinių žmonių prisiminimuose, kurie sugulė į straipsnius ir į knygas.
Rašytoja ir kultūros veikėja į Židikus atvyko 1915 m., miestelyje gyveno ir jos mama Stanislava bei sesuo Sofija.
M. Pečkauskaitė visą gyvenimą liko ištikima dar ankstyvoje jaunystėje nusibrėžtiems tikslams – padėti nuskriaustam, vargstančiam, kenčiančiam žmogui.
Vos atvykusi į Židikus ji prie bažnyčios buvusiame name įsteigė pirmą lietuvišką mokyklą, kurioje mokėsi varguomenės vaikai. Vokiečių okupacinei valdžiai ją uždarius, iki Nepriklausomybės atkūrimo rašytoja privačiai mokė kelis gabesnius mokinius. Klebonijoje atidarė bibliotekėlę vaikams. Rūpinosi ligonių gydymu, savo lėšomis įsteigė vaistinę.
M. Pečkauskaitė įsitraukė į Šv. Vincento Pauliečio draugijos veiklą, pasirūpino, kad Židikuose 1920 m. būtų įsteigta senelių prieglauda, 1921 m. atidaryta ambulatorija, kurioje kartą per savaitę būdavo nemokamai priimami neturtingi ligoniai.
Prieglaudai ir ambulatorijai išlaikyti reikalingas lėšas M. Pečkauskaitė rinkdavo organizuodama koncertus, vakarus su vaidinimais, labdaros loterijas. Rašytoja įsteigė Lietuvos katalikų blaivybės draugijos skyrių, rūpinosi vietoje karčemos pastatyti naujus draugijos namus, kuriuose buvo salė viešiems renginiams ir arbatinė.
M. Pečkauskaitės dėka suburta vaikų draugija „Rūtų vainikėlis“, katalikiškojo kaimo jaunimo sąjunga „Pavasaris“, jaunimo ir suaugusiųjų choras, mėgėjų teatras, „Angelo sargo“ vaikų sąjunga.
1925 m. rašytoja Židikuose nusipirko ir suremontavo namą, perkėlė į jį vaistinę, leido gyventi gydytojui. Nuo 1927 m. miestelyje veikė Vyskupo Valančiaus liaudies universitetas, pati M. Pečkauskaitė skaitydavo paskaitas.
Nors paskutinį gyvenimo dešimtmetį rašytoja sunkiai sirgo, ji vis tiek buvo pasinėrusi į įvairiapusę veiklą, Židikuose daug rašė, vertė.
Būtent Židikų miestelyje gimė žymiausi rašytojos kūriniai: „Irkos tragedija“, „Sename dvare“, „Ant Uetelbergo“, „Mėlynoji mergelė“, „Kraitis“, „Pančiai“ ir kiti, čia gyvendama ji rengė spaudai savo „Raštus“.
Už kūrybą ir visuomeninę veiklą Kauno Vytauto Didžiojo universitetas 1928 m. M. Pečkauskaitei suteikė Filosofijos garbės daktarės laipsnį, ji buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
Rašytoja mirė Židikuose 1930 m. liepos 24 d., būdama 53-ejų metų.
Nuotr. iš redakcijos archyvo
