Virginijus SUNGAILA. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Vėl „netikėtai“ pasnigo. Ir kažkodėl taip atsitinka kiekvieną gruodį. Gal todėl lietuviai gruodį anksčiau vadindavo „Ragas“. Ar nereikėtų vėl sugrįžti prie to pavadinimo?
Šį kartą noriu pasidžiaugti mieste „atidarytu“ nauju „Ežio“ suoliuku. Ir aprašyti jo pagerbimą, kuris
buvo tiesiog stulbinantis valdžios „žestas“ privačiai kompanijai.
Taigi, Žemaitijos gatvė skendi purve ir nudžiūvusių medžių šešėliuose. Aš pastebiu nedrąsius žmonių žingsnius laikraščių kioskelio link. Žmonės dairosi, matyti, kad jie jaučiasi nejaukiai. Jų veiduose įžvelgiu kažkokį nerimą, o gal, atvirkščiai, pasididžiavimą savo buvimu prie suoliuko. (Čia galiu būti neobjektyvus, todėl šį klausimą paliksiu retorinį.)
Prie suoliuko susispiečia būrelis. Suskaičiuoju iki septyniolikos – tiek mažeikiškių atėjo pagerbti suoliuko. Pamėginu įsižiūrėti į žmonių veidus ir netikiu savo akimis: gi tai ne paprasti žmonės, tai – valdžia! Meras, jo pavaduotoja, kelios moteriškės iš kabineto, kur yra laikomas ryšys su visuomene, skyrių vedėjai, juos aptarnaujantis personalas… Ir valdžios kolonos eiseną užbaigia Savivaldybės administracijos direktoriaus vyriausiasis pavaduotojas.
Žiūriu ir galvoju: gerai, kad ne vakaras, nes šviestuvai Žemaitijos gatvėje ne visi pakeisti. Jie vakarais tiesiog nešviečia, nes jau daugelį metų yra sulūžę. O prietemoje kaži ar būčiau įžiūrėjęs garbius mūsų miesto ponus, netikėtai atėjusius pagerbti suoliuko.
Mane tai džiugino. Bet pasigedau bažnyčios tarnų. Kažkaip buvo keista, kad šis suoliukas nebus pašventintas.
Matau, kad mano buvimas irgi ne visus linksmina. Kam sugadinti šventinį renginį? Šiek tiek nusiminęs pasitraukiu iš tos iškilmių vietos. Toldamas nuo linksmybių galvoju: kodėl Laisvės gatvėje buvo pastatyta tiek daug suoliukų, bet tokio pagerbimo jie nesulaukė? Apie pusantro šimto suoliukų tapo savotiškais našlaičiais, nes nebuvo pagerbti mūsų valdžios!
Ir man taip suspaudė širdį… Savijauta buvo klaiki, negalėjau rasti sau vietos, vis svarsčiau: kodėl būtent vienas suoliukas taip pagerbtas? Kodėl?
Galvoju – reikia grįžti prie šaunaus būrelio, dar pažiūrėsiu gal ne tokiu pavargusiu žvilgsniu ir atspėsiu šią mįslę.
Einu atgal. Mano žingsniai tarsi įsirėžia į dieną. Širdis daužosi, lyg ką tik būčiau išmylėjęs moterį. Reikėtų sustoti, bet tas prakeiktas smalsumas mane veda prie išskirtinio suoliuko.
Priėjęs pakeliu akis ir mano kūną apima palengvėjimas. Žiūriu į suoliuką ir tarsi matau raudoną muletą matadoro rankose. Raudona spalva – štai kas atvedė mūsų valdžią prie suoliuko! Raudona – tai kairiųjų spalva, o mūsų valdžioje – kairiosios partijos. Ir man viskas tampa aišku.
Autoriaus nuotr.
Kaltas ne kas kitas, o spalva, kad tiek daug valdžios atstovų susibūrė prie suoliuko.
Dabar reiktų išleisti atskirą mero potvarkį, kad mieste suoliukai būtų dažomi tik raudonai, nes tik tuo atveju jie bus sutvarkyti ir pagerbti.
Mane nudžiugino dar ir tai, kad galėjau savo akimis pamatyti, kaip privačios įmonės atstovai dalijo marškinėlius mūsų išrinktiesiems. Aiškiai buvo matomas abipusis pasitenkinimas – teikiančiojo marškinėlius ir juos gaunančiojo. Tą akimirką abiejų personažų akys tiesiog degė nenumaldoma aistra, tas jausmingumas persidavė, šaukte šaukė: aš duodu – tu imi!
Ar šis meilus santykis buvo užfiksuotas fotografų blyksnių, negaliu atsakyti, bet tai buvo jaudinanti scena, patikėkit. Retai kada gatvėje išvysi tokią aistrą – nebent Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale.
Noriu pasidžiaugti, kad tie marškinėliai šildys ne tik mūsų valdžios sielas, bet ir kūnus. O jie savo ruožtu perduos tą šilumą mums, nes artėja Kalėdos!
… Eidamas namo dar atsigręžiau į raudonąjį suoliuką, stabtelėjau. Mane aplankė dar viena mintis. Tokia iškilminga proga pasigedau ten dalyvaujančiųjų antrų pusių. Norėjau susinervinti, bet iškart nusišypsojau: suprantama, tuomet raudono suoliuko pagerbimo aktas nebūtų toks intymus.
Virginijus SUNGAILA
stebetina, kad tiek demesio susilauke raudonasis suolelis, ne tik valdzios atstovai ji pagarbino, bet ir Mazeikiu „rasytojai“ kure straipsnius ir dziaugesi raudona spalva… Ir vieni, ir kiti matomai neturi ka veikti, jei randa laiko aplankyti mineta objekta,,,
Kas gali pasakyti kodėl jau kurį laiką tas kioskas nedirba? Labai jo trūksta smulkiems pirkiniams.
Vienas Mažeikių verslininkas yra sakęs, jog daugelio verslininkų indėlis ir nematomas , ir užšaldytas. Na tai šiuo atveju UAB ,,Omnitel‘‘ verslininko indėlis į mūsų miestą yra labai ryškus ir matomas – mažeikiškiams dovanojo ryškiai raudoną suolelį su keturiomis didelėmis skylėmis. O raudono suolelio atidarymo ceremonija buvo dar ryškesnė nei pats dovanotas raudonas suolelis – meras perkirpo raudoną juostelę . Kirpti raudoną juostelę prie raudono suolelio , merui vienas malonumas . Po raudono suolelio atidarymo ceremonijos, atvykęs verslininkas, vietos valdininkus dar pamalonino ir raudonomis bliūzėmis. Prie visos šventės akcentų labai tiko valdininkų raudoni skruostai ir lūpos, kai kas savo rankas šildė raudonose pirštinėse. Tikra raudona šventė.
Ko gero, šis raudonas suolelis žymiai gražiau atrodytų ,,Bitutės‘‘ darželyje prie daugiau nei 100 tūkstančių litų vertės landšaftinio projekto, nei prie šito kiosko ?
žavinga…
Kad taip kokia gamykla atstatytu Mazeikiuse? Butu tikra, didele musu miesto svente! O cia suolelis? Idomu,kokia jo kaina?
tik ligonis gali užjausti sveiką žmogų
skaiciau autoriaus „straipsni“ bei jo nuosirdzius pergyvenimus ir taip gaila zmogaus pasidare: ir „sirdi suspaude“ , ir „sirdis dauzosi“, ir „savijauta klaiki“, gerai kad neprireike mediku pagalbos… Jei sveikata prasta, ko tada bastytis po Mazeikius, gal derejo pas medikus apsilankyti? Bet ne, ir ji raudona spalva atvede prie aprasyto suoliuko, o kai „priėjo ir pakele akis (…) kūną apima palengvėjimas“.,, Nebezinau, juoktis ar verkti? Juoktis lyg ir nedera, nes zmogus prastai jauciasi, tada lieka vienintelis kelias – pirmyn pas medikus!
durniu laivas , gerai kad prie devinaukscio kazkokio pastate narkosom bus kur kaifuot :) vienas geras dalykas kad ju niekas nevoks:))) nemanau kad jie kam nors gali but reikalingi :))))
Ir aš noriu, kat mano straipsnius publikuotū SANTARVĖJE, turiu dauk ju prirašiąs, ypač per pilnatį mintys liejasi laisvai, kur kreiptis, kat mano rašinius išspauzdintū? Kodėl skelbiamas tas pac autorius, o kiti – ne?
Šioje akcijoje, būtų užtekę miesto seniūno dalyvavimo.
įvairūs patarėjai ir ryšių specialistai turėtų „suprotinti“ politikus, kad šie labiau gerbtų save. Pozuojant ir karpant „iškilmių“ juostas prie bet kokios šiukšlių dėžės, virstama pajuokos objektais.
Siūlau įsteigti nominacijas: „Metų pirstelėjimas“ ir „Aktyviausias pirstelėjimų šlovintojas“. Jau žinau nugalėtojus..
Taip. Juos stebint neatsistebėsi,žmogau. Šiaip tai liūdna.
Super!!!