Į redakciją užėjęs mažeikiškis papasakojo apie savo sumanymą parūpinti knygų viename Latvijos kaime įsikūrusio psichosocialinės reabilitacijos centro gyventojams ir klausė, ar būtų galima per laikraštį išreikšti padėką prie šios idėjos įgyvendinimo prisidėjusiems Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos darbuotojams.
Dovanotų knygų ir gerų žmonių paaukotų produktų reabilitacijos centre „Patverums“ besigydantys žmonės sulaukė prieš pat Velykas.
Trūksta dar neskaitytų knygų
Gintautas Bernotas – tokiu vardu ir pavarde prisistatė iš Skuodo kilęs, bet Mažeikiuose daug metų gyvenantis ir save mažeikiškiu vadinantis „Santarvės“ skaitytojas.
Jis pasakojo apie savo gyvenimą neslėpdamas, kad buvo įklimpęs į priklausomybę nuo alkoholio. Norėdamas ją įveikti vyriškis kelis mėnesius praleido labdaros ir paramos fondo „Prieglobstis“ psichosocialinės reabilitacijos centre Dabikinėlės kaime, Akmenės rajone, o paskui – ir šios organizacijos filiale – reabilitacijos centre „Patverums“ Latvijoje.
Nors centras įsikūręs ne Lietuvoje, jam vadovauja lietuvė ir dalis ten gyvenančių bei priklausomybių atsikratyti besistengiančių žmonių – irgi lietuviai.
„Labai mėgstu knygas. Gyvendamas reabilitacijos centre sutikau įvairių žmonių. Vieniems skaitymas yra lyg bausmė, o kitiems – dovana. Tarp pastarųjų yra ir tokių, kurie per dieną perskaito ir po dvi knygas, juolab kad skaitymui ten yra pakankamai laiko. Žmonės viską skaito – nuo leidinių apie buities darbus, rankdarbius iki grožinės literatūros.
Pamačiau, kad yra bėda: centre esančios knygos klientų jau perskaitytos, kitos – ir po keletą kartų. Sugalvojau pasistengti jiems parūpinti naujų skaitinių“, – sumanymą pristatė „Santarvės“ pašnekovas.
Pagelbėjo bibliotekininkai
Gintautas pasakojo, kad reguliariai lankosi Mažeikių Henriko Nagio viešojoje bibliotekoje: pasiskolina knygų, perskaito ir grąžina. O dovanojamų knygų lentynoje pamatęs padėtų knygų, jas peržiūri, išrenka tas, kurios jam atrodo tinkamos, ir nešasi namo – ir savo knygų bibliotekėlei, ir kad galėtų nuvežti į Latviją.
Žinodamas, kad ne tik Mažeikių, bet ir kitų rajonų bei miestų bibliotekos senas knygas nurašo, o paskui joms ieško naujų šeimininkų – dovanoja įvairioms įstaigoms, organizacijoms, pavieniams lankytojams, mažeikiškis kreipėsi į Henriko Nagio bibliotekos direktorę prašydamas parūpinti labai reikalingų ir laukiamų leidinių žmonėms, leidžiantiems savo dienas reabilitacijos centre.
Gintauto prašymas buvo išgirstas, bibliotekininkai surinko ir skyrė kelis šimtus knygų.
Prieš Velykas Gintautas susiorganizavo automobilį ir vairuotoją, kuris sutiko jam pagelbėti – nuvežti į Latviją kelias dėžes knygų, gerų žmonių paaukotų maisto produktų.
„Tiesiog norėjosi bent kažkuo pagelbėti, bent kažkiek prisidėti, kad žmonėms būtų geriau“, – taip apie įgyvendintą sumanymą kalbėjo G. Bernotas.
Nuo savęs ir kitų nepasislėpsi
Reabilitacijos centruose mažeikiškis neišbuvo tiek laiko, kiek jo reikia pereiti visą „12 žingsnių“ programą. Pasakojo, kad už tiesmukiškumą, už dalyvavimą konfliktinėje situacijoje buvo išprašytas lauk. Bet tikino, kad tie penki mėnesiai buvo naudingi. Vyriškis džiaugėsi, kad alkoholio dabar nebesinori, nebereikia. Tačiau pasakojo visada sau primenantis: buvusių alkoholikų nebūna ir nėra tikras tuo, kad ateityje „nepaslys“.
„Aš esu alkoholikas su keturiasdešimties metų stažu. Tai yra faktas, teisybė ir jos nei nuo Dievo, nei nuo žmonių, nei nuo savęs nepaslėpsi.
Buvo tokia istorija: praradau darbą ir dvi savaites gėriau diena po dienos. Turiu labai protingą šunį, tikrą draugą. Prieš pusmetį, matyt, neapsikentęs mano gėrimo, šuo pabėgo – iš Pavenčių gatvės, kur gyvenu, išėjo pas mano sūnų į senamiestį ir ten apsigyveno. Matyt, norėjo, kad susiprotėčiau ir ko nors imčiausi. O kai grįžau po reabilitacijos, kai nebevartoju alkoholio, vėl gyvename drauge. Aš su juo šnekuosi, jis klausosi ir supranta“, – atviravo mažeikiškis.
