Nuo seniai žinomos frazės „Valstybė – tai aš“ jau gerokai nutolome, nors, manau, ne vienas slapčia puoselėjame viltį, kad posakis tinka ir jam, brangiausiajam, vieninteliam ir nepakartojamam. Tiesa, gal ne tas karališkai identiškas požiūris vyrauja, veikiau: „Valstybė – tai man!“
„Valstybė – ta mes!“ – irgi skamba, bet dar ne visiškai įtikinamai. Galvoje ima švysčioti mintys apie sluoksnius, luomus, grupes ar grupuotes, žodžiu, įtartina, kol nežinai, kas tie „mes“.
Lieka dar vienas variantas – „Valstybė – tai mes visi!“ Kažkodėl galvoju, kad jis mažiausiai nutolęs nuo neseniai sukurtos Pažangos strategijos ir Lietuvos ateities vizijos. Klausimas tik, kokį scenarijų ištrauks būsimosios politinės jėgos, kurios ir po trijų dešimtmečių nestabilios, kintančios, bandančios vadovautis tai karaliaus Liudviko, tai Makiavelio, tai Jono Auksaburnio arba kitų žinomų politinių-socialinių scenarijų kūrėjų praktika.
Kartais (ypač paklaidžiojus po viešąsias informacines erdves) ima atrodyti, kad valstybė – tai toks paprastas dalykas, kurį valdyti mokėtų visi. Ar galėtų – sunkus klausimas. O ar norėtų ir ar yra tikri, kad mokėtų, – jau paprastesnis. Apsispręsti juk nesunku: pabandys, pasimokys, įgis patirties, o jei nepasiseks, užleis vietą kitam… Tad kam iš anksto savimi abejoti ir varžytis?
Gaila, nėra valstybės valdymo kursų. O galėtų būti kiekviename regione ar net savivaldybėje. Tada bent sužinotume, ko nežinome ar ko nesuprantame. Kad ir tokius trumpalaikius mokslus baigę jau atsakingiau dalyvautume Valstybės valdytojų konkurse.
Nuo temos nenukrypstu. Visi Lietuvos ateities scenarijai susieti su švietimu. Kuo daugiau švietimo, supraskime: šviesos mumyse, tuo valstybės ateitis ryškesnė ir spalvingesnė. Žinoma, yra dar viena, kaip dabar madinga sakyti, dedamoji – valstybės valdymo principas. Kad būtų aiškiau, trumpai primenu Lietuvos ateities scenarijus: „Šiaurinė žvaigždė“ (demokratinis valdymas plius visaapimantis kokybiškas švietimas); „Puikus naujas pasaulis“ (autoritarinis valdymas ir kokybiškas švietimas); „Amžinas įšalas“ (autoritarinis valdymas ir nekokybiškas švietimas). Dar yra „Kapanojimosi“ scenarijus (demokratinė, bet silpna valdžia ir stagnacijos apimta švietimo sistema). Pastarasis scenarijus, kaip mums leista suprasti, ir yra dabartinė status quo.
Matote, teisybę sakiau: švietimas – tai jėga! O kaip tą jėgą prisijaukinti ir nepaleisti – sudėtingas ir, žinovų teigimu, brangiai kainuojantis reikalas. Bent kol kapanojamės.
Ir vis tik noriu būti optimistė: gerai, kad surašėme, ko galime siekti. Aiškiau. Tikslas – ad astra, vizija – mes visi.
Bandykime!
