Kai penktadienį degiau žvakę, o šeštadienį žiūrėjau į laužų prie Kultūros centro liepsnas, prisiminiau tris ano savaitgalio dienas.
Sausio 12-oji – mano močiutės gimtadienis, tais metais ji šventė 75-ąjį jubiliejų. Dabar jau nepasakysiu, kodėl į Klaipėdą penktadienį, sausio 11-osios rytą, išsiruošiau viena, tiesiog nebeprisimenu. O neramumai prasidėjo jau tos dienos išvakarėse. Gorbačiovo ultimatumas Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai atstatyti mūsų šalyje „SSRS konstitucines teises“, kitą dieną – sovietų kariškių „kariniai manevrai“, vienas po kito užgrobiami objektai. Penktadienį – Spaudos rūmų šturmas, kai ginklai buvo ne tik demonstruojami, bet ir realiai panaudoti, iš Rudaminos į sostinę važiuojantys tankai, ir kas valandą – vis daugiau nerimo keliantys pranešimai. Klaipėdoje mūsų laukė bemiegė naktis, uostamiesčio gatvėse – jokių automobilių, pravažiuoja tik kariškių mašinos…
Kad ir kaip atkalbinėjo giminės, susiruošiau namo. Nusigavome į stotį, rytinis autobusas, laimei, važiavo į Mažeikius. Tos kelionės neprisimenu. Matyt, smegenys blokuoja. Prisimenu, kaip grįžau namo – ir vėl prie televizoriaus. Paskui išsiruošiau į centrinį paštą. Ne tik prie šio pastato, bet ir jame būriavosi nemažai žmonių. Tais laikais gyvavo vadinamasis vietinis radijas – radijo aparačiukai kiekviename bute, „radijo taškai“, man teko kelerius metus dirbti vietinių laidų redaktore, paskui šį darbą perėmė mano vyras.
Kai TV transliacijos nutrūko po kariuomenės šturmo, ši ryšio priemonė pasirodė esanti labai svarbi. Būtent iš centrinio pašto po Mažeikius sklido pranešimai, kalbėjo žmonės, skelbėme naujienas.
Tuo metu mano darbovietė buvo Lietuvos radijas. Po ilgų vargų telefonu susisiekiau su mūsų skyriaus žmonėmis. Naktį daugelis jų nedirbo, buvo namuose, tik paskui jau ėjo budėti prie savosios darbovietės. Visi gyvi. O paskui, kol LRT būstinė (vadinkime ją dabartiniu vardu) buvo užgrobta, darbus tęsė iš kitų vietų. Ir aš su jais – per tą patį ryšių tinklą iš centrinio pašto.
…Savaitgalį žiūrėdama į žvakės liepsnelę ir laužuose plazdančią ugnį mąsčiau, kad tada daugiau galvojau apie ateitį, o dabar – apie praeitį. Jei kas sakys, kad tą sausį nebuvo baisu dėl ateities, jis arba bejausmis, arba melagis. Bet žmonės darė tai, ką jautė turintys ir norintys daryti. Visoje Lietuvoje. Iš visos Lietuvos.
Po keturių mėnesių ir dviejų dienų gimė mūsų dukra.
