Nuo arklio ir vežimo – taip paštas kažkada pradėjo savo darbą. Dabar atrodo, kad po ilgo laiko šie atributai vėl tinka. Tik kitu aspektu. Kažin, kaip judėtų kinkinys, jei vežimą pastatytume prieš arklį.
Teisingai, niekaip. Arklys – protingas padaras, jis žino, kaip greičiau ir geriau. Vežimo nestums, jei patogiau ir rentabiliau jį traukti.
O štai Lietuvos paštas, valstybės valdoma akcinė bendrovė, atrodytų, daro viską, kad tas mūsų vežimas iš vietos nė nepajudėtų.
Bendrovės, pristatančios laikraščius, nuostata, kad iš visų Lietuvos (ar kitų šalių) spaustuvių periodiniai leidiniai pirmiausia turėtų suvažiuoti į Vilnių ir tik po to būtų išsiuntinėjami į rajonus (net ir pačius atokiausius), dabar vadinama mandriai – logistika. Manau, žinome, kad su logika tai menkai susiję – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. O jei nežinome, tai greit sužinosime.
Papasakosiu viename rajono pakraštyje nugirstą pasakojimą. Laiškininkai paprastai gyvena arti tos vietos, kur dirba. Jų logistika aiški – kuo mažesni atstumai, tuo mažesnės sąnaudos.
Viskas galiojo, kol atėjo nauja pašto pertvarkų mada, pasirodė nauji žymėti firminiai automobiliai. Tad iš kaimelio rajono pakraštyje laiškininkai ėmė važinėti savais automobiliais iki rajono centro. Tik čia jie gali pasiimti spaudą, kurią iš Paskirstymo centro Šiauliuose iki šiol gabeno lo-gis-ti-kos organizatoriai (nesvarbu, kad Mažeikių laikraštis spausdinamas Kretingoje, jis turi aplankyti ir Šiaulius!). Tai laiškininkai Mažeikiuose persėda į gražiuosius naujuosius pašto diližanus (buvo tokios karietos!), parvažiuoja jomis atgal į savo kaimą, išvežioja ir išnešioja laikraščius, laiškus, kitas prekes, o po to grįžta į Mažeikius – pastatyti firminį transportą į vietą. Tada persėda į savąjį automobilį ir vėl parvažiuoja namo.
Kai pavasarį išgirdau šią istoriją, pagalvojau: kaip tie žmonės nebankrutuoja. Tiek degalų nueina vėjais!
Deja, kai sužinojau, kad „Santarvę“ planuoja vežti jau ne į Paskirstymo centrą Šiauliuose, bet dar toliau – į Logistikos centrą Vilniuje, o laikraščio pristatymo kaina dėl šio pasivažinėjimo (ar dėl kokių nors kitų dalykų, apie kuriuos logistikos specai tyli) gali pakilti net kelis kartus, pagaliau supratau: MUS APKASĖ IŠ VISŲ PUSIŲ. Apstatė sprendimais, nutarimais, reorganizacija, optimizacija ir kitais monais, o iš tiesų – tais pačiais arkliais, pririštais prie vežimo galo, kurie turės imituoti novatorystę ir judėjimą…
Baisu tik, kad gana greitai – dėl tokios logistikos be logikos – gali nelikti, ko vežti.
