Detektyvai – populiari šiuolaikinės prozos rūšis. Prisipažinsiu, ir aš sunkiai atsilaikau prieš gerą detektyvą, kartais jis pavagia iš manęs ir brangias miego valandas. Tiems, kurie mano, kad tai antrarūšis žanras, galėčiau pasakyti, jog geri detektyvai ugdo kritinį mąstymą, lavina vaizduotę, pastabumą bei skatina pačiam analizuoti situacijas. Tiesa dažniausiai atskleidžiama naudojant Konan Doilio aprašytąjį dedukcijos metodą arba kitų šio žanro klasikų rekomenduotą klausimą „Kam tai naudinga?“
Mūsų gyvenimas taip pat susideda iš šiokių tokių detektyvinių arba, kitaip sakant, žaidybinių situacijų, kurios pačios siūlosi palavinti vaizduotę ir kūrybiškumą. Kad ir praėjusią savaitę laikraštyje aprašyta istorija: viena vietos politikė apskundė prokurorams sprendimą, kuris susijęs su jos giminaičio vykdoma veikla. Analizuojant situaciją be detektyvinės fantazijos, galimos tokios prielaidos: a) politinė – Tarybos narė siekia populiarumo tarp rinkėjų, parodydama, kad jai svarbiau viešasis interesas, teisybė, o ne giminiški santykiai; b) žmogiškoji – giminaičiai paprasčiausiai susipyko, tad ko čia varžytis, kertam iš peties.
Toks siužetas labiau tiktų socialiniam romanui, o detektyviniam – nelabai. Mat pernelyg viskas paprasta. Tad pabandykime sukurti labiau supainiotą istoriją.
Bendrovė išsinuomojo iš vietos valdžios nenaudojamą balneologijos centrą. Paskui paprašė panaudos būdu paskirti jai rūsius – esą be jų negalima tinkamai esksploatuoti centro ir teikti paslaugų gyventojams. Pageidavimas buvo įvykdytas, rūsiai priskirti prie nuomojamų patalpų neatlygintinai.
Laikas ėjo, baseinas lyg veikė, lyg ne. Pagaliau jį atidarė. Deja, gyventojai nepuolė būriais užsisakinėti naujųjų paslaugų, durys nelūžta nuo lankytojų antplūdžio. O investicijos nemažos, išlaikyti tokį centrą kainuoja pinigus, be to – investicijos buvusios šimtatūkstantinės.
Tada bendrovės vadovas susimąsto: kaip čia išsisukus iš situacijos – garbingai ir be nuostolių. Paskambina savo giminaitei, kuri yra žinoma rajone teisybės ieškotoja, ir pasiūlo susitikti. Susitikus paprašo parašyti… skundą prokuratūrai, kad valdžia netinkamai išnuomojo patalpas.
Dabar mums, detektyvams mėgėjams, svarbus motyvo klausimas ir tikslas. O tikslas labai paprastas: prokurorai nutaria, kad viešasis interesas la-a-a-bai pažeistas ir liepia panaikinti centro rūsių nuomos sutartį. Bendrovė pareiškia, jog be to rūsio, be tų vamzdžių, be tos nuomos sutarties ji baseino eksploatuoti negali. Sandoris nutrūksta. Suprantama, dėl valdžios kaltės.
Kitas žingsnis. Bendrovė kreipiasi į teismą, pasakodama, kaip norėjo gyventojams teikti reikalingą sveikatinimo paslaugą, kokias milžiniškas investicijas metė aukodamasi dėl viešojo intereso, o dabar štai – viskas nuėjo šuniui ant uodegos… Paprašo teismo nedaug – kad Savivaldybė pasiimtų tą baseiną sau, pati ten tvarkytųsi, tik atlygintų patirtus nuostolius – tai yra sumokėtų lygiai tiek, kiek buvo investuota. (Galimas variantas ir be teisėsaugos įsikišimo – Savivaldybė savo noru pasiima centrą, rūsius, naują įrangą ir už viską susimoka.)
Žinoma, jei kurtume tikrą profesionalų detektyvą, prireiktų dar kokių nors papildomų siužetinių linijų ir veikėjų, šiek tiek dramatiškos įtampos, šiek tiek politinių intrigų ir būtinai – meilės bei smurto scenų… Bet tai ne profesionali literatūra, o tik bandymas „suliteratūrinti“ mūsų realybę.
Pafantazuoti. Nes visi kiti paaiškinimai, kodėl giminės elgiasi lyg būtų ne giminės – pernelyg paprasti.
Jei kuri nors mano literatūrinio „darto“ strėlytė būtų įsmigusi arti taikinio centro, iš anksto atsiprašau. Tai tik fantazijos viražas, viena iš galimybių, versijų, mąstant, kam tai buvo naudinga.
Ir nieko daugiau.
