Praėjusią savaitę per Lietuvos radiją išgirdau: dienraštis „The Wall Street Journal“ pranešė, kad grupė Vakarų pareigūnų skatina Ukrainą eiti į teritorinius kompromisus su Rusija. Bijodami, kad ryžtingi Ukrainos tikslai išprovokuos ilgalaikį karą, jie svarsto: Kyjivui gali būti pasiūlytas susitarimas atiduoti okupuotas teritorijas mainais į narystę NATO arba Europos Sąjungoje.
Apie tai, kad Europos gyventojų požiūris į karą Ukrainoje keičiasi, toje laidoje kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto daktaras, politologas Gintas Karalius.
„Didžiausią nerimą, ko gero, kelia tos apklausos, kuriose klausiama, „ar remiate ginklų siuntimą Ukrainai?“ Ir ten matytume didžiausią nuosmukį. Bendra tendencija tokia, kalbant apie, pavyzdžiui, Prancūziją ar Pietų Europos šalis – Italiją, Ispaniją, – nebūtinai meilė Putinui, bet bent aš matau netikėjimą Ukrainos galimybėmis mūšio lauke kažką pasiekti. Tada kam daugiau siųsti ginklų, jei vis tiek nieko nepadarysi?“ – LRT RADIJUI sakė politologas.
Ši tema sukėlė įvairių minčių, diskusijų su mano aplinkos žmonėmis. Suprantu: kad ir ką galvočiau, egzistuoja didžioji politika ir mažoji. Didžiajai nesvarbūs nei aš, nei jūs, nei keli tūkstančiai ar keli šimtai tūkstančių, net milijonai žmonių, gyvenančių ir tose šalyse, kurias jos galia valdo. Mažajai – žmogui, mąstančiam savo galva, bendruomenėms, o gal net valstybėms, kurios yra nepakankamai galingos, tokius pasvarstymus gal ir galima suvokti, bet sunku ramiai ir nuolankiai priimti.
Didžiosios politikos mintis, kad Ukraina turėtų atiduoti priešui jo okupuotas teritorijas, sukelia mažosios politikos kontrargumentą: jei kurį nors iš mūsų apvogtų, užimtų ir sugriautų namus, sumuštų ir išniekintų mus ar mūsų artimus žmones, ar nuolankiai priimtume teismo sprendimą – išsikelti ir palikti savo turtą grobikui? Tegul teisėjai mums ir sako, kad galbūt tada jis liausis vogęs ir puldinėjęs kitus.
Nelabai įtikinanti prielaida. Dėl įvairių priežasčių. Pirma, žmonijos istorija rodo, kad, kartą patyrus galios, kraujo ir pergalės svaigulio, sustoti ir grįžti prie normalaus gyvenimo nepavyksta. Antra, esant tokiai šalies žmonių pasipriešinimo baigčiai, nebetenka prasmės nei valstybingumas, nei tautiškumas, nei kaimynystė. Pasaulio šalių perspektyva – didelis globalus katilas, kuriame viralą maišys keli didžiosios politikos galiūnai.
Suprantu, kad mano subjektyvių minčių paralelės – kaip uodo zyzimas baikerių parado fone. Bet ką turėčiau galvoti, kai kažkas pareiškia, jog kovojančios Ukrainos nuolankumas ir šalies žmonių, teritorijų atsisakymas – mūsų visų ir globalaus pasaulio labui?
Norisi tikėti, kad tai dar ne didžiosios politikos sprendimas, o šiaip pamąstymai. Nes greitai galima atstatyti sugriautus rūmus, bet ne tautos pasitikėjimą savimi, – prieš kelis šimtmečius yra pasakęs vienas rašytojas ir filosofas.
