Žiūriu į mūsų Kalėdų eglę ir džiaugiuosi. Ji tokia… kitokia. Suprantu novatoriškas kūrybines mintis, asociacijas, interpretacijas ir instaliacijas, bet, manau, kiekviename mūsų vis dar slypi vaikas, laukiantis šventės ir tikintis stebuklu. Paskui nebesvarbu, ar jis įvyko, svarbu – laukti ir tikėtis.
Kiekvienąkart pasižiūriu pro langą ir nusišypsau. Lyg pasisveikinčiau su šia tikra – tikrai stebuklinga eglute.
O šiaip gera vien dėl to, kad yra dėl ko džiaugtis ir kam džiaugtis. Nes dėl ko pykti ir ant ko pykti, ir su kuo pyktis mes išsiaiškiname be jokio vargo. Net nesiaiškiname. Pykstame ir tiek.
O štai džiaugsmai – kas kita.
Oi, žadėjau visą adventą nebambėti, nekritikuoti, tik džiaugtis.
Tai dabar ir džiaugiuosi:
kad šiais metais – pirmą kartą! – mūsų abiturientai, labiau pasistengę ir pasimokę, gaus pinigų;
kad tų pinigėlių, kuo toliau, tuo saikingiau reikia, tad savivaldybės biudžetas, tikėtina, nebankrutuos.
Ties šia mintimi apsistokime. Ji dviprasmė. Per pastaruosius ketverius metus šimtukų buvo sąlygiškai nedaug, maksimumas – 29. O jei atsigręžtume į 2013-uosius… Vaje! Džiaugiuosi, kad tais metais abiturientai pasiekė pirmą ano dešimtmečio rekordą – surinko 38 šimtukus. O mažeikiškė Martyna Štakonaitė gavo šimtukus iš penkių dalykų! Dar džiaugiuosi 2017-aisiais – kai visi abiturientai pasistengė (ar užaugo itin galvotų jaunuolių karta) ir pelnė 44 šimtukus, o Gabrielius Buzas – vienas pats – taip pat surinko penkis!
Būna stebuklų, bet būna ir protingo, nuoseklaus, kantraus darbo rezultatų. Kai Gabrieliaus paklausė, kaip jis iš visų laikytų egzaminų gavo po 100, jis atsakė maždaug taip: „Mokiausi.“ Prisipažinsiu, turiu išsisaugojusi vieno mokomojo dalyko santrauką-konspektą, kurį jis pats pasirašė, o aš paskui gavau kontrabanda. Fantastiškas reikalas! Džiaugiuosi, kad būna tokių vaikų. Ir jų vis yra ir yra.
Džiaugiuosi Gustės Gedvilaitės rašiniu, ką tik laimėjusiu prizą. Pagal mūsų Savivaldybės skatinimo aprašą jis nebūtų įvertintas dovana, bet Gustė ją ir taip gavo – Auksinę plunksną iš Kristinos Sabaliauskaitės rankų. Manau, tai ne paskutinė pergalė.
Kuo daugiau protingų vaikų ir jaunuolių sutinku ar perskaitau apie jų pasiekimus, tuo labiau tikiu ateities stebuklais. Ir dėl to džiaugiuosi. Tikrai tikrai. Rašau be metaforų ar kitokių meninių išsisukinėjimų.
Ir tegul traška mūsų biudžetas nuo talentingų vaikų!
