Visi supranta, kad privatininkai dirba negailestingomis rinkos sąlygomis, o didžioji jų pajamų dalis susidaro pardavus paslaugą ar prekę konkuruojant su kitais. Tokios įtemptos konkurencinės kovos palengvinimas – valstybės užsakymai, kurie garantuoja gal ir ne išsyk gaunamus pinigus, tai bent jau nuolatines įplaukas. Kai kurių verslo sferų veikla privačioms bendrovėms leidžia dalyvauti savivaldų ar šalies lygmens konkursuose, laimėjusiesiems pasiseka ir terminuoto susitarimo pagrindu jie teikia paslaugas ar parduoda prekes ir gauna atlygį iš valstybės biudžeto. Valstybė savo ruožtu vis tobulina viešųjų pirkimų įstatymus, siekdama skaidrumo, bet kartais taip supančioja biudžetininkų rankas, kad geriau jau nieko nepirkti ir nedaryti…
Tačiau ar visose mūsų gyvenimo srityse tas viešumas ir skaidrumas yra deklaruojamas bei įgyvendinamas? Keista, bet valstybė, iki šiol „gryninusi“ mokesčių mokėtojų pinigų srautus, ilgiems dešimtmečiams užmiršo vienus privatininkus – medikus.
Privati medicina nuo pat jos susikūrimo dienos tapo šventa karve, kurios nei apeisi, nei pajudinsi. Ir pagaliau – nei sužinosi, kas už kiek ir kodėl. Todėl, kad privatu. Todėl, kad komercinė paslaptis. Todėl, kad bėdos prispirtam ligoniui svarbu skubi pagalba, o visa kita jis išsiaiškins, jei liks gyvas.
Valdžia, sukryžminusi mūsų sumokėtus ir privačius pinigėlius, išleidusi įstatymą, kad privatininkai naujakuriai turi teisę veltui gauti kabinetus ar net pastatus, sudarė sąlygas pirmajai nelygybei – tie, kurie buvo arčiau „sosto“, įsikūrė valstybiniuose ar savivaldybės apartamentuose už ačiū, ne tokie artimi – pirko butus, namus ir juos vadino iš pradžių kabinetais, paskui klinikomis… Supratome: ta medicina privati, tad už komfortą – gražų interjerą, geras sąlygas ir malonias šypsenas turime papildomai susimokėti. Paskui sužinojome, kad turime susimokėti už į mūsų miestą atvykstančius specialistus. Įdomiausia tai, kad prieš du dešimtmečius mūsų buvo gerokai daugiau, medikų – daugsyk mažiau, tačiau visiems visko užteko. Sveikatos sistemos reforma kažkaip pamažu ir užtikrintai sukūrė sveikatos priežiūros deficitą. Tad dabar esame priversti susitaikyti su šūkiu „Moki – sergi!“ Neturi atliekamų pinigėlių – būk sveikas.
Paradoksalu, bet Ligonių kasos atstovai, atvykę į Mažeikius, skelbia, kad beveik visi privatininkai yra mūsų pinigais finansuojami, todėl neturėtų prašyti mokėti papildomai. Tie teiginiai tik suerzina ir imančiuosius, ir duodančiuosius, nes privatus sektorius mus jau spėjo pripratinti prie išlaidų. Nes tiek privatūs specialistai, tiek privačios medicinos paslaugos į „bazinę kainą“ netelpa. O kas sudaro tą „bazę“ – žino nebent labai gerai pakaustyti medicinos valdininkai ir patys privatininkai. Mes blaškomės tamsoje.
Be to, judame vis greičiau ir greičiau.
Po medicinos reformos sprogimo į daug gabalėlių suskilo buvusi valstybinė poliklinika. Buvo vienas direktorius, dabar netoli dvidešimties įvairaus lygmens įstaigų vadovų, buvo viena buhalterė, dabar – dievai žino, kiek jų reikia išlaikyti… O mums, pasiligojusiems piliečiams, juk smagu ir patogu apie savo ligą papasakoti viename kabinete ar klinikoje, paskui – pasikonsultuoti dar kitur. Kol pagaliau diagnozę nustato ir vaistus paskiria ketvirtu adresu.
Neveltui sakoma, kad Mažeikiai – judrus miestas. Jei pažiūrėtume, kiek pacientų blaškosi tarp senamiesčio ir mikrorajono, kiek siuntimų, nurodymų ir pinigėlių nešioja iš vienos vietos į kitą… Žiūrėk, bent nuo hipodinamijos pasveiks.
Pagal uždirbamus ir sukauptus pinigus mes taip pat – ne paskutinėje vietoje. Tad bėdai ištikus, žinom, kur juos padėti. Tik nežinome, kiek. Sveikatos sistemos valdininkai teigia, kad jie už mus atsiskaito su privatininkais, privatininkai sako, kad jie gauna per mažai. Norėtum žinoti, kas teisus, o kas meluoja, – negali. Privatus dalykas yra privatus. Kištis, aiškintis ir erzelį kelti ta tema draudžiama. Iš pradžių atrodė – net ir ministrui.
Įtariu, kad ir jam neaišku, kas gimė iš tos sukryžmintos privačios ir valstybinės medicinos.
Lyg ir pradėta aiškintis. Lyg ir imta gilintis, kiek kas ėmė ir kiek galėjo.
Gal ir mums praneš – ar geriau užsirašyti į ilgą valstybės finansuojamą pacientų eilę, ar mokėti ir nebeklausinėti. Kaip žmonės sako, nebekvaršinti galvos. Kad bent vienoje srityje būtum sveikas. Arba apysveikis.