Mokyklos laukia rugsėjo 15-osios. Tai diena, kai turi vykti įspėjamasis pedagogų streikas.
Streikuoti ketinančios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos reikalavimai konkretūs: atlygis pedagogams jau nuo šio rugsėjo turi būti didinamas 20 proc., nuo kitų metų sausio – dar 30 proc., reikalaujama klasėse mažinti mokinių skaičių. Profsąjunga paskelbė: jei iki rugsėjo pabaigos nepavyks sutarti dėl reikalavimų – įspėjamąjį streiką pakeis tikrasis.
Galvodama apie šį streiką jaučiuosi dvejopai. Prisimenu, kaip Prancūzijos žmonės išėjo į gatves – išsyk, kai tik buvo paskelbta, jog jų pensinis amžius perkeliamas į ateitį. Tada rašiau: kuo reikėtų pasipiktinti mums, kad taip vieningai protestuotume? Suprantu, prancūzams valstybės pasikėsinimas į jų asmeninį laiką visada atrodė baisus, jie moka džiaugtis gyvenimo malonumais ir laiko sau nori turėti kuo daugiau. Mes vis didžiavomės, kad mokame daug dirbti ir esame labai kantrūs. Tad ir toliau kantriai dirbame, nesvarbu, kiek metų ir mėnesių mūsų laiką iki senjorystės politikai pailgintų…
Prisiminusi buvusius mokytojų streikus, anądien pagalvojau: o gal jie ir yra teisingas žingsnis? Kiekviena valdžia daug kalba apie šios profesijos prestižą, tačiau nedaug daro, kad kas nors labai norėtų ateiti į mokyklą.
Ką darysime, kai pavargs paskutiniai pedagogikos mohikanai, kai jiems nusibos dirbti iki pensijos ir po jos? Gal šios protesto akcijos – kaip tik žingsnis į ateitį – mokytojo prestižo labui? Jei nepavyksta pedagogų privilioti gražiomis kalbomis ir didelėmis stipendijomis, tai gal didesni atlyginimai ir mažesnės klasės bus pakankamas motyvas rinktis mokytojo profesiją?
Gal LŠDPS, kurią daugelis dabar kritikuoja, analizuoja ir visaip varto, kaip tik ir veda mokytojus į gražesnę, šviesesnę ir labiau užtikrintą ateitį? Norėčiau pabrėžti: visus mokytojus. Nepriklausomai nuo jų indėlio, požiūrio ir nuopelnų protestuojant.
Išminčiai sako: kad ir kas vyktų, judėjimas yra į gera, sąstingis – blogai. Galėtų jie ir šį kartą būti teisūs.
