Šiandien – Kliento diena. Kai pažvelgiau į kalendorių, pagalvojau: diena kaip diena, ir Juozapinės, ir pempės parskrenda, ir klientai pagerbiami. Tik įdomu, kaip. Nemokamai maitinami? Skatinami išskirtinėmis nuolaidomis ir stulbinamomis akcijomis? Jiems šypsomasi daugiau nei visomis kitomis metų dienomis? O gal kai kur išvis pirmąsyk nusišypsoma?
Kai pradėjau aiškintis, sužinojau, kad Kliento dieną sugalvojo lietuviai. Vienas interneto portalas. Anot jo atstovų, privalo būti diena, kai galėtume padėkoti savo klientams už tai, kad jie yra. Dauguma pasaulinių švenčių yra kilusios ne iš Lietuvos: Boso diena atėjo iš JAV prieš pusę amžiaus, Valentino diena su savo pavadinimu ir istorija atėjo iš Romos ir Lietuvoje išpopuliarėjo tik prieš 20 metų. Kliento dieną sugalvoję lietuviai tikisi, kad Kliento diena išpopuliarės ir kažkada taps pasauline – būtent Lietuvos iniciatorių dėka.
Klientų diena pradėta minėti prieš trejus metus. Kai kurios šalies įmonės, bendrovės išsyk prisijungė, kai kas nedelsdamas ėmė šią šventę vadinti tarptautine… Kad ir kaip įvardytume šią dieną – išlieka atviras klausimas: ko nori tas klientas, kuris, pasak verslo vadovėlių, visada teisus, o pagal pačių klientų skundus – dažniausiai skriaudžiamas.
Jei sutarsime, kad klientas – žmogus, be kurio kitam žmogui ar žmonių grupei neegzistuotų galimybė dirbti savojo darbo, tai mes visi esame vieni kitų klientai. Ir aš, ir jūs, ir bet kuris kitas žmogus.
Tad ko mes norime vieni iš kitų? Bandau susisteminti, išgrynindama konkrečius skundus, pretenzijas, nuoskaudas.
Mes norime, kad mums šypsotųsi, bet neįkyriai, kad norimą prekę parduotų pelningai, bet ne dešimteriopa kaina, kad ir sudarę sandorį, pardavėjams ar paslaugų teikėjams mes ir toliau būtume žmonės su mums priklausančiomis teisėmis, o ne trukdis, jau atsikratęs banknotų, todėl nebeįdomus ar net erzinantis.
Mes norime, kad medikai į mus žvelgtų kaip į pacientus, žmones, kuriems skauda, baisu, neramu, o ne ligų atvejus.
Mes norime, kad mus nuoširdžiai gerbtų, o ne pataikautų – ir ne tik tada, kai žiūri į akis.
Mes norime, kad abi pusės išlaikytų konfidencialumą – kas, kaip, su kuo, koks ir už kiek – ne viešo ar pusiau viešo aptarinėjimo objektas.
Mes norime, kad prekė ar paslauga būtų kokybiška arba bent jau atitiktų kainą.
Mes norime, kad tie, kurie stovi kitoje prekystalio, stalo, prekių ar paslaugų stelažo pusėje, suprastų, jog mes turime tik vieną tikro poveikio priemonę – išeiti ir nebegrįžti. Visa kita yra neveiksminga.
Tas, kuris sako, kad klientas jam nieko nereiškia, nesupranta, kad tik jis ir yra visokeriopos veiklos varomoji jėga.
Tada, kai prasidėjo pirmieji natūriniai mainai, atsirado pirmasis Klientas. Jis gyvuoja ne šimtus metų, o tūkstantmečius. Jis diktuoja madas, kainas, infliacijas ir krizes, tradicijas, įpročius ir papročius.
Tai gal verta didžiuotis ir džiaugtis, kad esame klientai? Kad turime klientų? Kad esame susieti, surišti, priklausomi vienas nuo kito? Kad dirbame ir uždirbinėjame vienas kitam? Kad tos gijos ir sąsajos yra tokios pat tvirtos ir nepajudinamos kaip gamtos dėsniai?
Jei taip, tai su Kliento diena.
