Tuoj minėsime Tarptautinę tolerancijos dieną. Ignoruodami tarptautiškumą, galime sakyti, kad poryt bus Kantrybės diena (kiek pamenu, taip šį svarbų žmogaus gebėjimą susivaldyti ar nekreipti dėmesio vadino senieji romėnai).
Kantrybės mums tikrai reikia. Jos linki, ją skatina, ugdo ar moko atpažinti jau darželinukus. Ne ką vėliau už romėnus, o gal ir dar anksčiau, tolerancijos mus mokė lietuvių liaudies išmintis: „Be kantrybės nėra galybės“, „Kantrybė – geriausia mokytoja“, „Kas kantresnis, tas gudresnis“ ir t. t. O kur dar patarimai valdyti liežuvį? Kad žodis, žvirbliu išskridęs, jaučiu nesugrįžtų. Kad susivaldytume – ir sidabrą paverstume auksu (nė alchemikų bandymų nebereikia).
Kitas tolerancijos sinonimas būtų: nesistebėti. Pirštu nerodyti, nesinešioti akmens užantyje, nemėtyti tų akmenų, iš kurių pats gali gauti atgal. Nebūtinai tuos riedulius sugrąžina „adresatas“, būna, kad ir gyvenimas, likimas, karma…
Kažkada kalbėdamasi su mokiniais (tos pačios dienos proga), sunkiai įsivaizdavau, kaip prisibelsti ir priversti pagalvoti. Paprašiau įsivaizduoti, kad vieną rytą susirenka visa klasė absoliučiai vienodų žmonių. Po skambučio paaiškėja, kad visa mokykla – vienodai vienoda. Nė dviejų skirtumų tarp žmonių nerasi. Gera būtų atsidurti tokiame klonų būryje? Įdomu? Komfortiška?
„Baisu“, – kažkas atsakė.
Tad dabar, Kantrybės dienos išvakarėse, noriu paklausti: kur ji iš mūsų dingsta? Jei darželyje ir mokykloje lyg ir žinome, kad įvairovė – puikus dalykas, kad kitoks – ne blogas, o tiesiog ne toks kaip aš, ir tai yra gerai.
Siūlau Tolerancijos dienos bandymą. Ne akciją, o tyrimą. Pastebėkime, ar aplink jos padaugėjo, lyginant su antradieniu, trečiadieniu. Ar tapome geresni, pakantesni patys. Ar išvis suvokiame, kad gyvenimas permainingas ir, kaip sakė vienas viduramžių filosofas, būna laikas akmenis mėtyti, paskui ateina – juos rinkti.
Kuo vėliau ateina, tuo sunkiau. Mūsų jėgos, laikui bėgant, senka.
Taigi. Vien dėl savisaugos instinkto kartais būkime kantrūs. O jei dėl nuosavos dūšios kilnumo nesame taktiški kaip buldozeriai – išvis puiku. Ir mums, ir aplinkiniams.
