Ar žinote, kodėl visos gražios ir stebuklingos pasakos baigiasi vestuvėmis? Yra manančiųjų, kad po to nieko stebuklingo jau ir nebūna. Tiesiog realus gyvenimas, nebe toks gražus, svaiginantis, net priešingai – kupinas problemų, kasdienybės rūpesčių, gal net nesantaikos ar kivirčų. Pasakai toks siužetas absoliučiai netinka.
Rinkimai man panašūs į tas pačias pasakų vestuves. Iki jų – o, kiek daug visko: ir pavojai, ir išmėginimai, ir didelė meilė, ir „Tu – vienintelė/vienintelis…“ Arba: „Nuostabus, nepakartojamas, gražus, mielas, mylimas…“ (antras priedainis – tas pats, tik giminę pakeičiame).
O kaip kitaip? Juk reikia apkerėti, sužavėti, priversti patikėti ir pamilti. Ir pats imi tikėti, kad šis faktas – bendro gyvenimo pradžia – ir yra aukščiausia viršukalnė, mūsų gyvenimo Everestas. Po to nebus jokių kliūčių – tik žiūrėk į debesis, tolius, saulėtekius, saulėlydžius – ir džiaukis laime.
Būtų gerai. Bet valgyti kartais vis tiek norisi. Ir kitokių žemų poreikių atsiranda. Ir jų rezultatų. Rožinių akinių stiklai greitai susidėvi, kai nuolat juos trini bandydamas suvokti: o kas iš viso to gražumo išėjo?
Ar jaučiate naujų rinkimų svaigulį? Kai mes visi pamažu vėl tampame pasakų herojais? Pagrindiniais! Mus ima už rankų, veda į tolimus tolius, žada amžiną pavasarį, akinančią meilę ir nė dienos be vienas kito… O po to, kai apduję nueisime iki altoriaus, atsiprašau, rinkimų kabinos, ir išreikšime savo valią (meilę, pasitikėjimą, viltį), prasidės tikrasis gyvenimas.
Daug kas paaiškės. Kad už didelės meilės slypi dideli išskaičiavimai, kad nei tu pats, nei tavo antroji pusė niekada nebuvote balti ir pūkuoti, meilūs ir atsidavę, kad didelių tikslų vardan parodėte ne visas savo charakterio ir ketinimų briaunas. Gali paaiškėti net tai, kad jūsų vestuvių puota – už svetimas ir labai įpareigojančias investicijas, kad namai – išsinuomoti ar praskolinti, o už durų jau būriuojasi ankstesnių gyvenimo draugų/draugių pulkai…
Visko būna po rinkimų. Tik viena gerai. Kaip sakė mano pažįstamas kūrėjas, vedybos toks dalykas, kad po trečio karto jau absoliučiai pripranti. Ir aš skaičiuoju, kiek kartų jau ėjau prie to politinio pasitikėjimo altoriaus, atsiprašau, balsadėžės.
Atrodytų, laikas priprasti ir neturėti iliuzijų. Tada gyventi su bet kuo bus patogiau ir paprasčiau. Tuo labiau kai žinai, kiek tas bendras gyvenimas tęsis.
Iki kitos ženatvės kadencijos.
