Nežinojimas yra geras dalykas. Nežinai, kad tavo vyras turi dar vieną moterį ar net kelias – ir širdies neskauda, ramu. Nenutuoki, ką apie tave šneka geriausia draugė ar paslaugi kolegė – ir puikūs santykiai tęsiasi tiek, kiek abiem norisi. Neįtari, kad tave nuolat apgaudinėja nesąžiningi pardavėjai – ir nereikia vargintis ieškant teisybės ar bandant atgauti prarastus pinigus.
Štai ir aš kurį laiką nežinojau, kaip veikia parduotuvės svarstyklės, todėl į prekybos centrus ėjau kaip man patogiau – kuris pasitaiko pakeliui arba siūlo didžiausias nuolaidas.
Viskas prasidėjo nuo dovanos – gimtadieniui iš draugės gavau puikias elektronines svarstykles. Pasverti jos gali nemažą kiekį produktų – iki penkiolikos kilogramų. Per patį rudens derliaus dorojimo įkarštį tokių svarstyklių prireikė kitai mano draugei. Paskolinau.
Geriau būčiau jų nedavusi – mano gera draugė iš tų, kurios visada nori žinoti. Pasvėrusi tai, ką reikėjo pasverti, ji ėmėsi kitų produktų. Grįžusi iš vieno prekybos centro nutarė išbandyti svarstyklių tikslumą – pradėjo sverti tai, ką įsigijo. Mat kasos čekio dar nebuvo išmetusi, o jame viskas surašyta – gramas į gramą.
Kai pasvėrė viską, nustebo – manosios svarstyklės vis rodė dvidešimčia gramų mažiau nei tos parduotuvės kasos svarstyklės. Kad ir kokį kiekį būtum pirkęs, tie dvidešimt ar dvidešimt keli papildomi gramai – lyg prilipinti.
„Tai gal manosios netinkamai sureguliuotos ir negerai rodo?“ – paklausiau, kai telefonu draugė man pranešė apie tokį atradimą. Atsakymui ji buvo pasiruošusi. Pasidomėjo, kaip aš paaiškinčiau tokį faktą, kad ne prekybininkų, o gamintojų fasuoti produktai sveria keliais ar keliolika gramų daugiau nei nurodyta – priklausomai nuo pakuotės. Pavyzdžiui, kava popieriniuose maišeliuose ar fasuoti saldainiai, šokoladas.
Taigi manosios elektroninės svarstyklės niekuo dėtos. Čia monai prekybininkų, kurie prie kasų sveria daržoves, vaisius, džiovintus vaisius, saldainius ir kitokias gėrybes.
Pradėjome abi mintyse skaičiuoti, kiek lankytojų kasdien pasinaudoja šio prekybos centro paslaugomis – gerai, jei perka bulves ir svogūnus, o jei brangius dalykus? Neblogos papildomos pajamos. Tik nežinia kam – tiems, kurie prie tokių svarstyklių sėdi, ar visai sistemai.
Negaliu įvardyti to prekybos centro pavadinimo, nes laiko jau nemažai praėjo, ten pirktos ir „persvertos“ daržovės, vaisiai jau suvalgyti. Pasakiau sau tik tiek – reikia vengti šitos vietos, kurioje su mumis elgiamasi kaip su kvaileliais. Ir vengiu. Kito protesto būdo nežinau, tik asmeninį „ignorą“.
Galvoju turėdama laiko pasidomėti, kaip dirba kitos svarstyklės tame pačiame prekybos centre ir kitose parduotuvėse. Kai tai padarysiu, pranešiu.
Jei prekybos organizatoriai, deklaruojantys meilę ir pagarbą pirkėjams, norėtų sužinoti, kiek sveria mūsų lojalumas, tegul patikrina svarstykles. Arba kasininkes. Nes mūsų pasitikėjimas nuo nusivylimo ar visiško ignoravimo kartais skiriasi tiek nedaug – vos dvidešimčia gramų.
Paaukočiau juos, jei pardavėjai paprašytų ir įtikinamai paaiškintų, pagaliau – jei užrašytų keliais ar keliolika centų didesnę kainą. Bet pasijusti kvaileliu, kurį jau ir taip „išdūrinėja“ kas tik gali – be įtikinamų argumentų – dujininkai, komunalininkai ir kiti monopolininkai, labai nemalonu.
Todėl ir sakau – geriau nežinoti, nes baisu, kad po truputį teks išsižadėti visų prekyviečių. Ką tuomet darysiu? Eisiu, kur mažiausiai vagia? Ne išeitis.