Audronė MALŪKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Šiomis dienomis daugelio mažeikiškių aptarinėjama tema – neįprastai karšti orai – nustelbė svarstymus ir nuogąstavimus dėl naftos gamyklos likimo.
Ir vis dėlto karščiai nesutrukdė Naftininkų profsąjungai derėtis dėl kolektyvinės sutarties. Nors dėl pagrindinių punktų jau lyg ir susitarta, lieka dar keli, kur kompromiso kol kas nerasta. Kad ir darbuotojo atleidimo sąlygos – šiuo metu „ORLEN Lietuva“ atleidžiamų darbuotojų kompensacijos nustatomos vadovaujantis Darbo kodeksu.
Naftininkų profsąjungos lyderė Virginija Vilimienė vakar sakė, kad taikinimo komisija savo darbą baigė, tačiau derybos tebevyksta ir vyks. Abi diskutuojančios pusės viliasi iki penktadienio parengti galutinį kolektyvinės sutarties projektą.
Gamykla dirba 60 proc. pajėgumu. Kaip praneša „Lietuvos geležinkeliai“, pervežimo kiekis stabilizavosi ir pasiekė ankstesnių metų apimtį – įmonė kas parą krauna vidutiniškai apie 400 vagonų produkcijos, panašus kiekis numatomas ir rugpjūtį.
Tai, kad rezultatai turėtų būti „pliusiniai“, neneigė ir V. Vilimenė – darbo yra, žmonės dirba. Net tikisi uždirbti priedą prie atlyginimo, dėl kurio jau lyg ir susitarta. Planuojama, kad 7 proc. priedas bus mokamas priklausomai nuo teigiamų bendrovės finansinių rezultatų (EBITDA), dar 8 proc. – nuo veiklos rezultatų.
Skamba optimistiškai. Tiems 1,5 tūkst. darbuotojų, kas liko iš pusketvirto tūkstančio. Ir 40-čiai tiesiogiai su gamykla susijusių įmonių, ir 5-iems tūkstančiams bendrovių, įstaigų, įmonių, susijusių netiesiogiai.
Daugiau optimizmo turėtų atsirasti ir aukštosios valdžios intonacijose. Faktas tas, kad kol kas mokesčiai į biudžetą bus mokami, bedarbių gretos Mažeikiuose ir aplinkiniuose rajonuose negausės, negadins statistikos.
Viskas lyg ir gerai. O gal viskas ir buvo gerai? Gal teisūs buvo geležinkelininkai, lyg tarp kitko viešai ištarę sakinį, kurį perfrazavus išeitų, kad „orleno“ logistikos išlaidos – tik ašarėlės, lyginant su kitomis, mažiau svarbiomis…
Krizė Mažeikiuose pagyvino politinį-ekonominį gyvenimą. Valstybininkai ir politikai paaušino burnas, prisiminė nesėkmingus naftos įmonės pardavimus ir perpardavimus, paaikčiojo, kaip kažkada valstybė neapsižiūrėjusi ir visą paketą pardavusi privatininkams, o dabar negali patikrinti, ar tie privatininkai išties blogai gyvena, ar tik spaudžia visus į kampą… Tas principas, kad bendrovė visada buvo labiau politinis nei verslo objektas, veikia ir dabar.
Jei prasidėjus „blogiausiam scenarijui“, valstybė susirinktų mokesčius iš importuojamų degalų (gal ne visą milijardą litų – tiek ir daugiau pernai biudžetui atseikėjo Mažeikių įmonė), tai mažeikiškiams būtų gerokai liūdniau.
Bet kol tvyro toks karštis, o per Mažeikius dunda traukiniai (tik antrą kartą mūsų istorijoje tas dundėjimas ar eilės prie pervažų ne erzina, o džiugina), pagalvokime apie ką nors vėsesnio.
Kad ir apie „pliusinį“ EBITDA – atrodo, kad kol kas šis įmonės gerovės „termometras“ rekordinių aukštumų nebepasieks. Bet minuso irgi nesinorėtų. Ir ne tik dėl tų suderėtųjų septynių procentų.
Dėl mūsų visų.
