Adventas mus skatina susikaupti, susitvarkyti savąjį vidų – apsivalyti nuo blogų minčių ir ketinimų. Galvoti, ką darome, – nusiteikti geriems darbams, nepataikauti sau, savo įgeidžiams ir kaprizams. Žodžiu, visiems tą laiką rekomenduojama pasikeisti – tapti švaresniems ir geresniems.
Jei kyla klausimų, kur vertėtų apsikuopti pirmiausia, kas labiausiai visų matoma, manau, atsakymas būtų: socialiniai tinklai ir mūsų komentarai. Toks didelis ir netvarkingas bendrabutis ir šnekėjimas be taisyklių.
Į savus realius namus kiekvieno prašalaičio neįsileidžiame, į svetimus nesibrukame, tai kodėl taip mėgstame viešą purvyną? Negi smagu pačiam išsivolioti ir kitą pastumdyti ar galva žemyn panardinti?
Keista, kad tas pats žmogus gali rašyti: „Koks grožis!“ prie naujos pažįstamo žmogaus nuotraukos, o paskui perjungti pavarą ir iki koktumo ginčytis su kitaip manančiuoju. Arba dėstyti, koks baisus yra gyvenimas, žmonės, aplinka, valdžia ir t. t. ir pan.
Labai abejoju, ar galima paslapčia rašyti bjaurius atsiliepimus ir išlikti baltam lyg angelas. Purvas yra purvas. Prisilietei – ir jau pažymėtas.
Tad ir sakau: organizuojame moratoriumą! Nereikia nei šleikščiai saldaus pataikavimo, nei kritikos „apie nieką“. Jei tau blogai, nėra nuotaikos, imkis namų ar kiemo tvarkymo, pasisiūlyk padėti kaimynystėje gyvenančiai močiutei, gal jau reikia malkų prinešti ar prikapoti. Malonų laišką parašyk ar paskambink, aplankyk tą, kurį jau kurį laiką maitini pažadais: „Oi, kaip reikia kada nors susitikti.“
Ir jokių visuomeninių diskusijų. Jokių „už“ ir „prieš“, nes tik įsivelsi – ir vėl bėk praustis! Ir nematyk tą laiką iš vietos pajudėjusios šaligatvio plytelės arba susiimk ir pastumk ją į vietą. Kritika, žinoma, galima, ji progreso variklis, tačiau tik tuo atveju, jei konstruktyvi. Jei dėl įgimto ar laikinai įgyto priklumo – užgniaužk visa tai keturioms savaitėms. Valdykis ir valykis!
Manote, rašau jums? O ne, šie patarimai, rekomendacijos – ir sau. Nekomentuoju nieko internete ir komentarų neskaitau, bet ir aš turiu kur pasireikšti. Tai štai. Pasižadu ŠTAI ČIA nieko nekritikuoti, prie nieko nesikabinėti iki tol, kol užges paskutinė, ketvirtoji, advento žvakė.
O ką? Jei visi, tai visi. Jei pasakei – rodyk pavyzdį. Bandysiu.
U-tiu-tiu, kokia graži žiema, kaip viską gražiai užklojo, ir nesimato… Stop. Ko nesimato, pasakysiu po švenčių. Šveiskimės ir švęskime be pykčių.
