Nedidelę karalystę Aikiežamą, įsikūrusią pačiame pasaulio pakraštyje, valdė 27 žyniai. Tiesa, toje karalystėje aukščiausią galią turinčios būtybės buvo vadinamos raniais, o didžiosios pilies bokšte kartkartėmis susiburiančių valdovų draugija ir jų susiėjimas – Baryta.
Barytai vadovavo galingiausias žynys – remas.
Į bokštą susirinkę raniai įdėmiai pažiūrėdavo toli už horizonto – į visas pasaulio šalis, į žemės gelmes, į dangų, paskui vienas kitam į akis ir nuspręsdavo, kaip gyvens Aikiežamos karalystė.
Tai, ką pamatė, patyrė, suprato ir nuspėjo, kitaip sakant, savo ištarmes Barytos raniai perduodavo pilyje įsikūrusiai Minidastracijai, o tiksliau – jos vadovui rediktoriui, kuris tas ištarmes surūšiuodavo, adaptuodavo ir padalydavo statovams – ištikimiems savo pavaldiniams – nurodydamas: „Ir nuo šiol bus taip, o ne kitaip.“ Taip ir būdavo.
Karalystė gyveno, augo ir klestėjo, tačiau jos valdžios stebuklingosios galios turėjo vieną ypatybę – daug ir intensyviai valdant jos imdavo silpti. Raniai nebegalėdavo sutelkti dėmesio ir pamatyti tai, kas svarbiausia. Be to, ilgi kerėjimai išvargindavo, tad kuo toliau, tuo piktesni darydavosi raniai, o bokštui prireikdavo ypatingos apsaugos, kad nekoncentruota, nevaldoma galia neišsprūstų ir nepridarytų bėdos visai Aikiežamai.
Galioms blėstant, Barytos raniai vis sunkiau kildavo į aukštąjį bokštą, vis ilgiau žvalgydavosi, vis neaiškiau formuluodavo savo ištarmes, o svarbiausia – nebegalėjo kokybiškai atlikti paskutinio kerėjimų veiksmo – pažiūrėti vienas kitam į akis. Tačiau ir netekę jėgų jie stengėsi dirbti Barytos ir Aikiežamos labui. Toks buvo tas stebuklingas pašaukimas, vidinė ranių jėga ir nuostata.
Istorijos analai liudija, kad sustiprinti ranių galias bandyta įvairiais būdais – ir mažiau kerėti, ir padalyti Barytą pagal gebėjimus, ir rečiau žvalgytis iš aukščiausio bokšto, ir perkelti dalį atsakomybės Minidastracijai… Niekas nepadėjo.
Aikiežamos valdymo sunkumai tęsėsi iki tol, kol vienas iš praeities remų nesugalvojo galių surinkimo ir perdavimo mechanizmo. Taip Aikiežamoje atsirado KINRIMAI.
Reikia pasakyti, kad galių turėjo beveik kiekvienas suaugęs karalystės gyventojas, tačiau žmonėse jų buvo labai mažai, po kruopelytę ar saują. Naujasis valdymo principas buvo pagrįstas pavaldinių galių surinkimu ir išdalijimu raniams.
Įdomi buvo eilinių Aikiežamos žmonių ir Barytos bei Minidastracijos bendravimo sistema. Kiekvienas karalystės gyventojas savo bėdas, klausimus, pagyrimus, pageidavimus, idėjas galėjo perduoti valdžiai. Tereikėjo tai surašyti ant popieriaus lapelio ir nakčiai padėti po pagalve. Jei rytą laiškelio nerasdavo, karalystės eilinis galėjo tikėtis, kad informacija nuėjo tinkamu adresu.
Kai žyniai sugalvojo kinrimus, pradėjo veikti ir atgalinis ryšis. Karalystės gyventojai atitinkamais laikotarpiais taip pat sulaukdavo stebuklingojo pašto paūmėjimų, kai kas, vakare atsigulęs, rytą pabusdavo beveik sėdomis – tiek pranešimų susikaupdavo po jo pagalve…
Tiesa, apie grįžtamąjį ryšį reikia papasakoti šiek tiek detaliau.
Baryta ilgai svarstė, kaip išgauti karalystės gyventojų stebuklingas galias. Idėja atimti jas visiems laikams buvo atmesta, nes retas kuris sutiktų visiškai atsisakyti galių, tegul ir nedidelių. Tada buvo sugalvotos dakencijos – sutartas laiko tarpas, kuriam žmonės paskolindavo savo galias, o paskui susigrąžindavo.
Prieš kinrimus gyventojus reikėjo įtikinti, kam patikėti jų galios trupinėlį. Ta proga Minidastracijoje atsirado šyrininkai – statovai, kurių tikslas buvo įtikinti žmones pasitikėti Baryta. Jie ir užsiėmė atgaliniu valdžios paštu. Būtent tuos mėnesius iki kinrimų gyventojai ir pabusdavo sėdomis, nes po savo pagalvėmis jie rasdavo ne tik laiškų, pranešimų, atsišaukimų, įtikinėjimų, kitų užkeikimų ir burtažodžių, bet ir trapaus ilgalaikio pyrago, karalystėje vadinamo hubankenu, gabalų ar kitų patrauklių gėrybių.
Nurodytą kinrimų dieną aikiežamiškiai rinkdavosi į vieną vietą prie pilies – pridėję ranką prie kurio nors iš 27 ranių portreto tyliai sukuždėdavo užkeikimą ir ketveriems metams paskolindavo savo galią.
Kinrimų idėja pasiteisino – net labiausiai nusilpę raniai, įgiję skolintų galių, lengvai užkopdavo į aukščiausią karalystės bokštą, jų akys prašviesėdavo, protas nuskaidrėdavo, ištarmės kurį laiką būdavo aiškios ir tvirtos. Gaila, ilgam viso to skolinto potencialo neužtekdavo.
Dakencijai baigiantis viskas prasidėdavo iš naujo. Kaip ir gamtos, taip ir stebuklingų galių ratas turi kartkartėmis atsinaujinti. Aikiežamos karalystės gyventojai pradėjo kuždėtis ir bruzdėti, kad 27 ranių Barytai turėtų galioti toks pat principas.
Palauksime ir pažiūrėsime, kas iš to išeis tolimoje Aikiežamos karalystėje.*
*Įkvėpimas autorę apėmė po vieno reklamos užsakovo nurodymo „Parašykite skaitomą“. Kad ir kaip būtų, ji tikisi, kad šią pasaką perskaitysite.
