Jau daugiau nei dvi savaitės praėjo nuo tos dienos, kai sėdžiu izoliacijoje laisva valia.
Saviizoliacijos motyvai? Kai išsiaiškinau, jog turėjau netiesioginį kontaktą su iš užsienio grįžusiu asmeniu (per jo šeimos narius), nutariau nuo galimos rizikos pasaugoti savo artimuosius ir draugus. Tikimybė užsikrėsti ir užkrėsti nedidelė, bet kas žino? Apsilankiau parduotuvėje, nusipirkau, ko reikia, ir izoliavausi nuo bet kokių tiesioginių kontaktų ir įprastų svečių.
Vienintelė išimtis iš manosios saviizoliacijos taisyklių (išimtys galimos, nes taisykles nusistačiau pati) – kartą per dieną išvesti pasivaikščioti šunį ir išnešti šiukšles. Tai stengiausi daryti apsiginklavusi saugos priemonėmis. Pirmuosius išėjimus pradėjau nuo paprastesnės apsaugos – šaliko ir dviejų mūsų laikraščio skiaučių – paviršius liečiau ne rankomis, o laikraščiu, kurį tuoj pat išmesdavau. Praėjusią savaitę kolega pašto dėžutėje paliko kaukę.
14 dienų pralėkė gana greitai. Padėjo ne tik nuotolinis darbas bei visi su juo susiję iššūkiai, bet ir asmeninis planas – rašyti atskirų pastebėjimų koronaviruso tema dienoraštį. Tuos pastebėjimus pavadinau „Koronuotos mintys“. Iš anksto įspėju: be ironijos neapsiėjau. Humoras gelbsti nuo pykčio ir liūdesio, kartais – ir nuo baimės. Be to, stiprina imunitetą.
Negaliu skaityti tautiečių svaičiojimų apie demokratiją ir jos pažeidimus. Galvoju: gal reikėtų atidaryti „Koronos“ lošimo namus?
Tegul tie, kuriems šiandien taip trūksta asmeninės laisvės be atsakomybės, keliauja į juos, išgeria specialiai paruošto virusinio kokteilio ir žaidžia rusišką ruletę. Svarbiausia, kad niekas jų neišleistų atgal, į sociumą.
Būtų demokratiška? Labai. Su mirtimi žaidi pats, laisva valia, tačiau neįtrauki į žaidimą kitų, kurie to nenori.
Kodėl valdžios žmonės iš ekranų kalba viena, o rodo kita? Susiburia į bendrą patalpą, sėdi akivaizdžiai per arti. Ir tikina mus, kaip svarbu karantino metu laikytis visų saugumo reikalavimų.
Pirmas pedagogikos postulatas: vaikus auklėjame ne žodžiais, o asmeniniu pavyzdžiu.
Įdomūs sprendimai. Visiems švietimo įstaigų vadovams per „velykines“ mokinių atostogas liepė darbo metu būti darbo kabinetuose – neleido dirbti per nuotolį. Po kelių dienų dar nurodė įstaigose taupyti šilumą.
Galvoju: matyt, pas mus dar per daug apysveikių direktorių ir per mažai asmenų, nenorinčių dalyvauti konkursuose į laisvas švietimo įstaigų vadovų vietas…
Kalbėdama su pažįstamu daktaru pajuokavau, jog mano galva per didelė kaukei, – gal ištino nuo informacijos, o gal nuo koronuotų minčių.
O jis pradėjo pasakoti apie tai, kaip medikai dirba su apsauginiais kostiumais. Prieš apsirengdami pavalgo, atsigeria, užsisega pampersą ir susipakuoja į tą apsaugą. Jei išsipakuotų, reikėtų keisti visą kostiumą, o panaudotą išmesti. Dirba ilgas valandas, jei reikia, net paras.
Pasidarė baisi gėda, nors aš tik juokavau.
Vėlus šeštadienio vakaras. Po Mažeikius zuja automobiliai. Kur važiuoja? Kam tų išvykų reikia? Negi galvoja, kad mažoje skardinėje dėžutėje jie apsaugoti nuo visų pavojų?
Į mano pazyzimą šia tema pažįstamas vairuotojas atsakė klausimu: „O jei žmogui – mirtinas reikalas?“
Aha. Kad tik „mirtinas“ reikalas netaptų mirtinu reikalu.
Viena rizikos grupės moteris man telefonu padūsavo: ji nugyveno ilgą ir gražų amželį, tad koks dabar skirtumas, kada jai numirti – diena anksčiau ar vėliau? Pasiūliau: geriau anksčiau. Nustebo ir net piktokai paklausė: o kodėl?
Paaiškinau: kol netektys dėl koronos pas mus netapo rutina, galima sulaukti asmeninio aukščiausios valdžios dėmesio ir užuojautos. O kaip bus vėliau, neaišku.
Moteris nusijuokė ir pasakė, kad pagalvos. To pakikenimo ir norėjau sulaukti.
Tad ir jūs nusišypsokite ir nesmerkite manęs už šį žodžių nelaikymo „atvejį“.
Jau pradėjo erzinti svarstymai apie koronaviruso kilmę, esmę, metafizinės ar politizuotos prognozės, kasdienis „stebuklingų“ apsaugų išradimas. Duokite išties naudingos informacijos!
Juk dabar mūsų smegenis reikia ne užkimšti visokiausiais vėjais, o priversti jas nuolat judėti – reikia mąstyti, kaip pačiam apsisaugoti – čia, dabar, šią minutę.
O paskui galėsime svarstyti: kodėl, kaip, kas teisus ar kas kaltas.
Atrodo, kad politikai per karantiną ilsisi. Seimas atostogauja, tarybos posėdžiai nevyksta. Bet ir pasisakymų, politinių rietenų mažiau. Įdomu, kodėl.
Nėra kur įkišti trigrašio? Ar kaupia jėgas rinkimams?
Trys atvejai Mažeikiuose – tai tik pradžia. Sekmadienį žiūrėjau vietos vadovų pranešimų transliaciją. Nors nuovargis ir slepiamas po kauke, bet akyse tai galima pajusti, pamatyti.
Suvokiu, kad labai sunku. Ant jų galvų dabar tiek visko sugriuvo. Ir daugelį absoliučiai naujų darbų tenka atlikti iki smulkmenos.
O mes juk tokie, kokie buvome prieš dvi savaites, – veikiau piktinsimės nei patys ką nors padarysime. Ir gyvensime, kaip gyvenę, – kad tik tai valdžiai rūpesčių per mažai nepasirodytų.
Gal apsigalvojam?
Paskelbiam tvarkingų ir teisingų veiksmų moratoriumą. Sumažinam rūpesčių ir darbų medikams, teisėsaugai, valdžios atstovams, sau ir mūsų artimiems žmonėms. Laikomės taisyklių.
Nieko sau iššūkis, ką?
