Redaktoriaus skiltis: Kuo pavojingi specialistai?

Audronė MALŪKIENĖ

Pradėsiu savo pasakojimą iš toliau. Bet be šios įžangos negaliu išsiversti.
„Specialistai tokie protingi ir patyrę, kad tiksliai žino, kodėl negalima padaryti to arba ano, jie mato ribas ir kliūtis. Todėl aš niekada nepriimu į darbą grynakraujo specialisto. Jeigu norėčiau pribaigti konkurentus nešvariais metodais, aš pasiųsčiau jiems specialistų būrius“, – kartą pasakė visam pasauliui žinomas automobilių verslo magnatas Henris Fordas.
Daugelis gali pagalvoti, kad tai tik pajuokavimas, smagus paradoksas. Kaip galima nuvertinti žmogų, kuris puikiai paruoštas atitinkamam darbui ir turi sukaupęs neįkainojamos praktinės patirties?
Dar kelios istorinės citatos.
„Negalima sukonstruoti skraidančių aparatų, kurie sunkesni už orą“. Taip 1895 metais pasakė lordas Klevinas, Britų karališkosios akademijos pirmininkas. „Visa, ką galima išrasti, jau seniai išrasta“ – tokia buvo JAV patentų biuro direktoriaus Čarlzo Djuelo nuomonė (1899 m.). „Nėra nė mažiausios tikimybės, kad mes kada nors išmoksime išgauti atominę energiją. Tam reikia mokėti suskaldyti atomą“ – 1932 metais pareiškė Albertas Einšteinas.
Tiesa, tas pats Einšteinas, paklaustas, kaip atsiranda idėjos ir išradimai, kurie pakeičia pasaulį, atsakė: „Labai paprastai. Visi žino, kad to padaryti neįmanoma. Netyčia atsiranda vienas neišmanėlis, kuris šito nežino. Jis ir padaro tą atradimą.“
Toliau kalbėsimės ne apie didžiojo mokslo aukštumas ar pasaulį sudrebinusias technologijas. Apie paralelę, kurią įžvelgiau praėjusį penktadienį, kai teko stebėti rajono Tarybos darbą.
Taigi kuo pavojingi specialistai?
Kai stebi, kaip dirba pakankamai patirties sukaupę rajono politikai ir Savivaldybės administracijos komanda, kaip viešam svarstymui ir aptarimui pateikiami sprendimų projektai ir kaip jie komentuojami, pasijunti lyg automobilininkas naujokas, pirmąsyk atvėręs mašinos kapotą. Patyrinėji tą įrenginį, pasižvalgai po detalių ir laidų sistemą ir užtrenki dangtį – ai, gal kitą kartą. Gal geriau nuvaryti tą daiktą pas specialistą ir nesukti galvos. Specialistas tau sako: reikia to ir to, kainuos tiek ir tiek. Tu moki, kiek paprašė, nes nežinai nei kas ten barška, nei kodėl mašina staiga sustojo ir nebevažiuoja. Kitas „asas“ galėtų iš tavęs pasijuokti, nes, anot jo, kvailius ir bažnyčioje muša – nei tiek bėdos, nei tokių išlaidų nereikėję. Kas žino, kieno tiesa ir koks čia interesas?
Todėl visiškai sutinku su vieno Tarybos nario nuomone: sprendimus posėdžio metu turėtų „palydėti“ tas komiteto vadovas, kurio svarstymui ir analizei projektas buvo patikėtas. Nes dabar išmanieji specialistai viską taip tobulai suvynioja į dovanų popierių ir pateikia mums, paprastiems mirtingiesiems, vykdyti, kad atsitoki tik išpakavęs ir jau gerokai panaudojęs…
Nebe pirmus metus tenka stebėti Tarybos darbo principą, jį apibūdinčiau taip: Trumpiau, Glausčiau, Greičiau. „Dovanėlės“ eina viena po kitos, dešimtys klausimų per pusvalandį ar valandą. Kai kurie tų projektų gal ir niekiniai, gal tik formalūs, bet tikrai ne visi. Tačiau tas specialistų gebėjimas viską supakuoti, uždangstyti, tas politikų noras, kad niekas niekur nekištų nosies, kol dar ne laikas (arba ne po laiko) – toks akivaizdus, kad gali apimti paranoja – kažin kokį sprogmenį čia mums siūlo…
Kai darbo principas toks, juokingai atrodo visuotinė politikų veiklos skaitmenizacija. Na, rodo mums ekrane, kaip jie deklamuoja užkeikimus, kaip apsikeičia šifrais, kaip perskaito tuos ilgus triaukščius projektų pavadinimuskodus… Kaip nedrąsiai (pagal reglamentą) pateikia kokį nors klausimėlį, į kurį, kad ir kaip būtų atsakyta, mažai kas sureaguoja, o jei neatsakyta – retai kas perklausia… Ir taškas, finišas – einam gerti kavos.
Manyčiau, jog ne tiesioginė transliacija kalta, kad mūsų politikai per Tarybos posėdžius praranda gyvybę ar bent gebėjimą kalbėti. Kažkodėl kirba mintis, kad jei komitetų posėdžiai (ten dar kas nors ką nors pašneka) būtų taip pat skaitmenizuoti, gautume panašų rezultatą – rinkėjams liktų tik burtažodžiai, o susitarimai ir aiškinimasis persikeltų į kitus, nešiuolaikiškai įrengtus kabinetus.
Tad penktadienį išsakyta mintis, kad iškiliausi vietos politikai, komitetų vadovai, kuriems patikėta įvertinti ir pranešti, kodėl ir kaip specialistai parengė sprendimų projektus, koks bus vienokio ar kitokio sprendimo poveikis „aplinkai“ (tai yra mums visiems), kokios diskusijos kilo ir kokių nuostatų laikėsi Tarybos nariai iki „tylos zonos“ – pačios Tarybos – yra labai aktuali.  Gal patiems Tarybos nariams pasistengus praskleisti tą „dūmų uždangą“ nereikėtų nei per prievartą kalbinti, nei taip demonstratyviai tildyti savo kolegų? Juk mes, eiliniai, žinome: visi politikai dirba mūsų labui ir mums tarnauja. Tik galėtų tą tarnystę atlikti kažkaip  aiškiau.
O grįždama prie šios temos įvado, norėčiau sušukti: tegyvuoja neišmanėliai, kurie nežino, kad progresas jau seniai sustojęs ir inventorizuotas! Kitaip įsigalės progreso antonimas. Ir senojo Fordo minėti specialistai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto