Iš senų laikų mus pasiekusį posakį, kad kvailių skaičius pasaulyje begalinis (kai kas jį net lotyniškai cituoja!), sukryžminus su patarle, kad skubos darbą velnias rauna, išeis šių laikų reiškinio, kurį galima pavadinti iniciatyvia kvailybe, apibūdinimas.
Poeto Vytauto Mačernio gimtadienį susiruošę paminėti sediškiai net žado neteko, kai išvakarėse pamatė nudažytą… poetui skirtą paminklą – mokyklinį suolą. Galima spėti, kad tą savaitę Sedoje buvo atnaujinami suoliukai ir šiukšliadėžės (ir prie mokyklinio suolo toks mažosios architektūros elementas rudai nuteptas), o, kibire likus dažų, kažkas iš mūsų minėtos iniciatyvios kvailybės sekėjų nutarė jų nepagailėti ir kitiems objektams.
Suprantu tą iniciatyvą. Stovi po medžiais kažkoks keistas pilkai melsvas suolas, visas apibraižytas (citatos iš V. Mačernio eilėraščių), reikia jį atnaujinti. Gal pavyks net tuos įbrėžimus uždažyti? Deja, nepavyko, dažų buvo per mažai… Bet vis šioks toks poveikis – dabar suolas rudas su šviesesniais plėmais.
Sediškiai, patriotai ir kultūrininkai susiėmė už galvos: ką dabar reikės daryti?! Kur svečius kviesti?
Seniūnija pasakė nieko nežinanti. Paminko autorius, jį sukūręs iš specialaus mišinio – cemento, lipalo ir dar kažkokių priedų, tikriausiai už kairės šonkaulių pusės susigriebė, o paskui pasakė, kad nežino, kaip sediškiams padėti.
Gal laikui bėgant dažai nusiplaus? – svarstė šventės organizatoriai. Bet per dieną iki minėjimo, eilių skaitymo ir dar tokiai sausrai esant – jokiu būdu naujovės nepanaikinsi.
Keistas reikalas tas Mačernio suolelis. Iš pradžių ilgai diskutuotas projektas, paskui vos ne ranka į jį numota, bet pagaliau pastatytas… Ir ką sau manote? Pasiteisino.
Kiek jau įsimintinų nuotraukų čia padaryta, kiek iškilių žmonių į tą suolą sodinta! Parodą galima rengti. Bet tik nespalvotų nuotraukų. Nes kaip žmonėms paaiškinti, kad tas suolas kaip arklys – tai palšas, tai kažkoks sartas ar net obuolmušis.
Nebent tuo, kad kai kuriais atvejais geriau susidurti su tingia kvailybe, o ne su iniciatyvia.
P. S. Mačiau, Mačernio skaitymai vyko prie to rudai nudažyto suolelio. Nes juk gerų eilėraščių niekas nesugadins. Kad ir kaip stengtųsi..
