Nors šią temą gvildenti buvau nusiteikusi lapkričio 19-ąją, kuomet kalendorius teigia esant Tarptautinę tualetų dieną. Deja, planus teko paankstinti dėl labai subjektyvių priežasčių – pilvą susuko anksčiau numatyto laiko… Taigi labai paprasta ir gyvenimiška istorija, kurią būčiau linkusi nutylėti, jei ne atmintin ir vaizduotėn įsirėžusi sukrečianti patirtis.
Lapkričio pirmąją prabudau anksčiau nei įprasta – ar, kaip sakoma, kažko ne to suvalgiau, ar šiaip organizmas nutarė išsivalyti, – bet tą rytą tualete perskaičiau visos savaitės laikraščius ir dar gabalėlį romano. Prieš išvykstant į kapines įdėmiai klausiausi, kas pilve vyksta, atrodytų, jokio judesio, jokių grėsmingų garsų. „Kas bus, tas bus“, – atsidusau ir leidausi į kelią.
Organizmas tylėjo dviejose kapinėse, o įžengusi į trečiąsias pajutau grėsmę keliančius garsus. Kai jau sparčiai žingsniavau mašinos link, buvo labai aišku, jog kitos išeities nėra – tik garsusis Mažeikių kapinių tualetas!
Patikėkite, viskas, ką iki šiol mačiau skaitytojų atsiųstose nuotraukose, skaičiau pasipiktinusių mažeikiškių aprašymuose – kaip Mėnulio nuotraukos iš tolimo palydovo orbitos. Reikia ten apsilankyti, kad suvoktum… Net nežinau, ką suvoktum ar patirtum – sukrėtimą, neišdildomą įspūdį ar net katarsį, kai pagaliau ištrūksti su minimaliais nuostoliais ir labai ilgai vilkdamas kojas vaikštai po drėgną rudeninę žolę – maža ką galėjai iš ten išsinešti.
Vizitas nepakartojamas. Pabandysiu apibūdinti tą mūsų miesto įžymybę.
Tik pasukęs pro grafičiu išdekoruotą arką – stabteli. Nes pirmam žingsniui reikia susikaupti – prasideda kliūčių ruožas. Laimei, pro Mažeikius praėjusią savaitę praūžęs viesulas pūtė tinkama kryptimi ir į patalpą prinešė daug lapų. Tas lapų kilimas apklojo ir užmaskavo viešojo tualeto „prieangio“ grindis – jos atrodė saugiau, tad jau nebegalvojau, kas manęs laukia, jei „danga“ bus per plona. Stypinėdama pirštų galais įkišau nosį į vieną kabiną. Fe. Mintyse primečiau, kad reikiamą atstumą gal ir peršokčiau, bet vargu ar viena koja išsilaikysiu ant „lipynės“, antrosios padėti nebuvo kur. Kita kabina atrodė lyg ir mažiau pavojinga, bet su viltimi žengiau trečiosios link. O gal?..
Vaje, ten ekskrementų krūvelės prasidėjo nuo pat kabinos durų ir tęsėsi iki galinės sienos! Grįžau prie antrųjų durų. Kas bus, tas. (Norėčiau pastebėti, kad viską aprašinėju gerokai ilgiau nei tuomet mano smegenys analizavo ir rinkosi – laikas spaudė, pilvas grojo kažką panašaus į kariško ir gedulingo maršo pynę, dar uždelsi sekundę kitą – ir nežinia kuo baigsis…)
Kaip jau galite suprasti, tas siaubo filmas baigėsi beveik laimingai – išėjau gyva ir be didelių nuostolių. Tik uoslės receptoriai ilgai adaptavosi, o akyse vis stovėjo aukso spalvos rudeninių lapų ir ne vieno lankytojo paliktų „kurmrausių“ spalvų gama…
xxx
Kad Jūs žinotumėte, mielieji skaitytojai, kaip man norėtųsi pavaišinti vidurius laisvinančiais preparatais tuos asmenis, kurie atsakingi už šio ir kitų viešųjų tualetų priežiūrą bei tvarkymą, atvežti juos prie Mažeikių kapinių ir paleisti tuo lemiamu momentu, kai pasirinkimo jau nebelieka. Ir kad tas tualetas būtų nė per nago juodymą nepakitęs – toks pat spalvingas, kvapnus ir įspūdingas!
Kiek vėliau išėjusiesiems maloniai pasiūlyčiau tualetinio popieriaus ir atsiprašyčiau jų, kad dar diena – vakaro sutemose ar aklinoje nakties tamsoje įspūdis būtų dar labiau neišdildomas, dar labiau įsirėžiantis į visas odos poras ir smegenų vingius. Ir dar norėčiau, kad jie būtų gražiai apsirengę, gal net ilgais rudeniniais paltais iš kašmyro, ryšėtų kaklaraiščius, kaklus būtų apsivynioję ilgais baltais šalikais, apsiavę ne kokiais nors universaliais „kroksais“, o brangiais odiniais batais…
Suprantu, kad manoji svajonė vargu ar išsipildys. Bet linkėčiau kada nors jiems bent įkišti nosį pro tą grafičiu išdekoruotą arką – kad ir be būtino reikalo. Kad nors žinotų, kokiais reprezentaciniais objektais Mažeikiai pasitinka į gimtinę sugrįžtančius garbius kraštiečius ir ne tiek garbius, matyt, vietinius gyventojus.
Gal kas nors tuomet įtrauktų TAI į dar kito penkmečio strateginį planą ar įsirašytų į užrašų knygelę prie būtiniausių darbų. Ir gal ši neišsprendžiama problema kam nors kada nors pasirodytų įveikiama?
visada buvo idomu skaityti autores izvalgas, si karta susidomejau pateiktomis impresijomis – ispudziais, subjektyviais isgyvenimais arba meno kuriniais, perteikianciais asmeniska ispudi ar nuotaika…
ISPUDZIU tikrai daug, nezinau verkti ar juoktis?! Blogai, kad dabartiniai tualetai panasus i viduramziu latrinas, tik nesupratau kuris tualetas tiek demesio nusipelne?
Seniau ant kapinių tualeto buvo toks užrašas ,,Lietuvi, Lietuvos krašto , šik į skylę , o ne ant krašto ” . Tikriausiai Lietuvos lietus nuplovė šį užrašą, Jei kapinių tualetas būtų sutvarkytas , Mažeikiai, Lietuvos savivaldybių indekse būtų užėmusi garbingą antrą vietą. Aišku ,kas REITINGAVO, tas tikrai į kapinių tualetą nebuvo užėję. Ištvermingai laukime, kol EUROPA pames ,,babkių‘‘ į Mažeikius ir tik tada, politikai puls tvirtinti įvairius sprendimus ir sąmatas dėl ,, …. lankytojų paliktų „kurmrausių“ spalvų gamos ……sunaikinimo‘‘, nes pinigų savam šudui išsivalyti, tikriausiai, mūsų savivaldybėje nėra. Ką gali žinoti , gal labai greitai prie miesto kapinių stovės toks pat tualetas ,kaip ir Laisvės gatvėje? Tad KANTRYBĖ ir TOLERANCIJA yra geriausios mūsų gyventojų vertybės.
si karta po ir vieno lauke kario komentaro, kuriame siuloma „istvermingai laukti Europos „babkiu”…
Audrone delikaciai aprase savo ir miesto problema, kita autore matomai nesupranta nei tolerancijos, nei kantrybes sampratos, kai drebe tai drebe, pasiulydama uzrasa ant kapiniu tualeto?! Garbe jai, kad neparase „Visu saliu proletarai vienykites!”