Audronė MALŪKIENĖ
Mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistemos modelį pedagogų bendruomenei ŠMM pristatė kovo pabaigoje. Sistema, kurios abreviatūra nuteikė optimistiškai – MEDUS, sulaukė didelio pedagogų bendruomenės dėmesio. Vertinant projektą, netrūko klausimų, pastabų, kritikos.
Lietuvos gimnazijų asociacijos tarybos nariai tuomet išsakė susirūpinimą dėl vis dar neaiškių pedagogų etatinio darbo apmokėjimo modelio principų ir ministerijos įvardytų terminų.
Jie priminė: mokyklose gegužės pabaigoje turi būti pradėti formuoti mokytojų darbo krūviai kitiems metams. Be kita ko, MEDUS pareikalaus daugybės pakeitimų dabar galiojančiuose, kiekvienos mokyklos darbą reglamentuojančiuose dokumentuose. Visa tai turi būti padaryta iki rugsėjo 1-osios. Kovą gimnazijų vadovai akcentavo: lieka du pavasario mėnesiai ir trys – vasaros. Laiko vis mažiau, aiškumo, kaip reikės dirbti, nedaugėja.
Atėjo liepos pradžia. Paskutinę birželio dieną Seimui skubos tvarka priėmus svarbius įstatymų pakeitimus, nurodyta, kad Vyriausybė bei švietimo ir mokslo ministras iki 2018 m. liepos 31 d. privalės priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Taigi, kai ministerija ir Vyriausybė padirbės, mokyklų administracijoms ir pedagogams liks vienas mėnuo – rugpjūtis – tam, kad būtų tinkamai įgyvendinti visi numatyti pokyčiai.
„Kalbėti apie esminę reformą birželio mėnesio viduryje, kuri turėtų būti įgyvendinama nuo rugsėjo 1 d., yra daugiau nei nesusipratimas. Dar niekada švietime tokiu akivaizdžiai buldozeriniu būdu nebuvo siekiama įgyvendinti reformos mokykloje“, – ŠMM veiksmus prieš porą savaičių komentavo Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.
Vienos geriausių šalies mokyklų vadovo mintis apie mokytojų darbo apmokėjimo reformą kai kurie jo kritikai vadina ciniškomis, tačiau daugelis kolegų, įtariu, veikiau tyliai ploja nei burba prieš.
Mažeikių savivaldybės švietimo skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus neslepia savo didžiausios abejonės naująja pedagogų apmokėjimo tvarka: „Labiausiai bijau pamokos nuvertėjimo“.
S. Jurkevičius smogia kiečiau: „Pirmiausia reformos rengėjai pamiršo, kad pamokų vedimas yra esminis ir pagrindinis mokytojo darbas mokykloje. Kiti darbai, kurie pastaruoju metu yra neadekvačiai sureikšminami, yra tik papildoma veikla, kuri dažniausiai yra neesminė ir ja mokykloje gali užsiimti tik dalis mokytojų. Todėl siekti apmokėti mokytojų kontaktines ir nekontaktines valandas vienodu įkainiu yra ne tik mokytojo tiesioginės veiklos nuvertinimas, bet ir žalingos aplinkos mokykloje kūrimas, kuri nieko bendro neturės su ugdymo kokybe. Tokio principo įvedimas būtų didžiulis akibrokštas mokytojams, kurie kvalifikuotai veda pamokas ir nelinkę užsiimti abejotinos vertės veiklomis“.
Visa kita, kaip mes įpratę sakyti, lems žmogiškasis faktorius. Kūrybiški mokytojai gali kūrybiškai pažvelgti į tuos KITUS bendruomenei naudingus darbus ir bendruomenišką naudą pamatyti daugelyje savo veiksmų. Tie, kuriems kūrybiškumo stinga, vargs pildydami popierius, rašydami ataskaitas, įrodinėdami, kad stengėsi ir dirbo. Būtų gerai, kad tie neaprėpiami darbai įgytų kokią nors biurokratiškai fiksuojamą formą, o vieningos apskaitos sistema leistų pasverti ir tos veiklos poreikį, ir sugaištą laiką, ir indėlio vertę bendruomenei.
Gaila, kad pedagogams ir mokyklų vadovams vėl teks užsiimti ne tuo, ką jie geriausiai moka – mokyti ir siekti mokymo(si) kokybės.
Ar ne tai nuolat deklaruoja (deklaravo) ŠMM?
