Redaktoriaus skiltis: Mintys prie konteinerio

Audronė MALŪKIENĖ

Sekmadienį tempdama konteinerių link tris maišus šiukšlių galvojau, kad kažkas iš mano kaimynų mąsto panašiai kaip valdininkai – jei negalima išspręsti problemos, reikia ją perkelti į kitą vietą.
„Kaimyniškas“ šiukšles nešu jau antrą kartą. Nežinau, kas jas užbogina į devintą aukštą ir pastato ant laiptų, kurie veda į liftininkų kambarėlį ir ant kurių šaltomis žiemos naktimis miega mažeikiškis benamis, vienu metu panašus ir į garsųjį kapitalizmo tyrėją Karlą Marksą, ir į jo bendražygį Fridriką Engelsą. Nežinau ir, ko gero, nenoriu žinoti – nebent paaiškėtų, kad tokiu būdu šiukšlėmis atsikrato mano kaimynų vaikai – jų galvelėse dar per maža ir proto, ir patirties, kad suvoktų geros kaimynystės principus.
Mano duktė tų principų dar taip pat „neperkando“ – savas šiukšles neša kantriai, o svetimų nešti nenori. Tada principingai tenka elgtis man pačiai – negi kentėsi nuo penktadienio vakaro laiptinėje vis labiau įsiviešpataujančią smarvę?
Suprantu, kad svetimas į laiptinę neįeis ir į devintą aukštą dviejų nemažų maišų netransportuos – tuomet paprasčiau ir tiesiau šiukšles nunešti iki konteinerio. Veikia kažkas iš „savųjų“ – mat galvoja, kad dvokiantys namai – didesnė blogybė nei pridvisęs daugiabutis.
Bet grįžkime prie pradinės minties – tai yra paralelės, kurią nuvedžiau tarp nežinomų gyventojų ir žinomų valdininkų. Šeštadienį keliaudama į Vilnių išgirdau vieną smagią istoriją. Savo pašnekovo paklausiau, ar tai ne anekdotas ir ar galėčiau šiais faktais pasinaudoti. Į abu klausimus jis atsakė teigiamai. Tad ir pasakoju.
Kai aplinkosaugininkų pastatytas ir nuolat prižiūrimas aparatas, pastatytas kažkur mano gyvenamajame rajone – prie „Putino“, netoli Naftininkų ir Žemaitijos gatvių sankryžos, ėmė nuolat pateikinėti netinkamus duomenis – rodė pernelyg didelį oro užterštumą dulkėmis ir kitokiomis nedoromis dalelėmis, buvo rastas saliamoniškas sprendimas – jį perkėlė į Sodų gatvės skverelį! Oras Mažeikiuose išsyk pagerėjo ir visi atsakingi asmenys lengviau atsikvėpė.
Beveik tobulas biurokratinis žingsnis – nei tau gatvių šluoti, valyti, oro drėkinti, visokių blogų dalelių gaudyti, nei tau prieš viršininkus miksėti, kodėl tokia baisi tarša Mažeikiuose, nei mažeikiškių gąsdinti – tegul kvėpuoja galimai švaresniu mišiniu, vis tiek kada nors numirs…
Nežinau, gal ir dabar tas aparatas stovi kokiame nors parkelyje, gal jį perkėlė į pavenčius, kur nepilnamečiai ir šunų augintojai dulkių nekelia, tik gaisrus, bet ne tai svarbiausia. Svarbus pats principas – jei kažkas nepateisina tavo lūkesčių, jis neatsakingas, nes tai TAVO lūkesčiai. Jis išmontavo aparatą, jis išnešė savo šiukšles iš namų ir paliko pusiaukelėje, jis į tavo normalų prašymą atsako nesuprantama kalba, iš kurios aišku tik viena –  „NE“, o visa kita – tos lakiosios dalelės, kurios lyg ir yra, lyg ir jų nematyti.
Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad žmogus, sugalvojęs šių laikų sentenciją, jog tas, kas nori, ieško galimybių, o nenorintysis – priežasčių, – yra genijus. Keliais žodžiais pasakyta visa tiesa apie mūsų principus.
Kodėl mano kaimynas X negali išnešti šiukšlių? Manau, jis rastų pateisinamą priežastį, ir ne vieną. Tą patį atsakytų ir aplinkos monitoringo specialistai, ir Savivaldybės tarnautojai, kurie jau dvi savaites neranda galimybių surašyti atsakymų į redakcijos žurnalistų pateiktus klausimus, nors pagal įstatymą tai turėjo padaryti per savaitę. Neranda galimybių, laiko, duomenų – ar tiesiog nenori? – svarstau sau, pagaliau išmetusi tuos dvokiančius maišus.
Gerai būtų, kad visos mūsų „atidėtos“, ant kito galvos ar pečių perkeltos problemos taip ir išsispręstų – išnešei, išmetei, užmiršai.
Gerai būtų…