Jei pora pareiškia norą ženytis, ji turi gauti pažymą, kad yra praėjusi atitinkamą mokymų kursą. Vadinasi, į naują „visuomenės ląstelę“ valstybė žiūri rimtai. Negalima tik įsibėgėjus iš viengungystės peršokti į rimtą ir atsakingą vedybinį gyvenimą.
Vis galvoju, kada valstybė taip pat rimtai atsigręš į jos pačios valdymą. Suorganizuos bent menkiausius viešojo administravimo kursus visiems, kurie mano, kad gali savo rankos pakėlimu ar nepakėlimu nuspręsti mūsų gyvenimo pokyčius. Šis vidinis klausimas ypač paaštrėja, kai savivaldoje dalyvaujantys politikai ima demonstruoti žinių trūkumą apie kai kuriuos esminius valdymo ir vadybos dalykus. Pavyzdžiui, kuo skiriasi strateginis planas nuo miesto plano, biudžetas nuo sąmatos ir t. t., ir pan.
Kai meras tai ima aiškinti kokio nors tarybos komiteto ar komisijos posėdžio metu, pradedi galvoti: o kodėl tik dabar? Kur visi buvo prieš trejus metus ar dar anksčiau, prieš vieną ar dvi kadencijas, nes ne kiekvienas šioje taryboje yra pionierius – tai yra pirmą kartą susidūrę su savivaldos ar valdymo plonybėmis. (Jei kam kiltų asociacijų apie dalyvavimą SSRS vaikų politinėje organizacijoje, patikslinu: žodį „pionierius“ vartoju kita prasme – kai jis reiškia naujovės, naujo darbo pradininką.)
Taigi, pamąstykime, ką reiktų daryti, jei savivalda ir politika mums – naujovė. O ką darytume eidami į naują darbą, kurio iki šiol nelabai išmanėme? Atsakymas vienareikšmis: žinoma, pasistengtume mokytis ir išmokti. Juk nemokėdamas gali pridaryti visokio broko, nedarbių ar nesąmonių. Tada tave iš bet kokio darbo greitai išprašys. Ar net išvesdins.
Bet ne iš politikos. Ji – kitokia veiklos sfera. Čia, matyt, geriau, kai daugelis nesupranta, ką daro. Tada tiems, kurie supranta, rankos atrištos valdyti, administruoti ir vadybinti.
Žmogus – tokia būtybė, kuriai sunku pasirodyti blogesnei už kitus. Ar bent jau už daugumą. Ir jis geriau patylės, numyks, kaip nors išsisuks, nei parodys savo nežinojimą.
Bet, ponai, politika – tai ne užstalė su dešimt porų neatpažintų valgymo padargų. Prie tokio sudėtingai padengto stalo atsargiai apsidairęs elgiesi kaip kaimynas. Arba – valgai kaip išeina ir viliesi, kad niekas to nepastebės.
Grįžkime prie valdymo. Juk tam, kad kažką patvirtintum ar paneigtum, reikia žinoti, kas tai yra. O jei, neduok demokratija, nežinai, būtina klausti. Pastaba: dabar kalbu ne apie kritinį mąstymą, o apie viešąjį valdymą, kuriam, beje, tas mąstymas irgi būtinas.
Tik nemanykite, jog laikausi nuostatos, kad kritiškai mąstyti yra tolygu kritikuoti. Ir aš išvis nekritikuoju, aš siūlau: jau VRK, prieš išduodama žmogui leidimą tuoktis su kokia nors politika, privalo organizuoti, inicijuoti, įstatymiškai įteisinti valstybės vadybos kursus, o po to – iš kiekvieno potencialaus kandidato/pretendento/jaunikio/nuotakos išsireikalauti pažymos apie jų išklausymo faktą. Nors tiek.
Kad po to į savivaldą (ar kitą valdą) susirinkę mūsų politikai neilgintų jiems apmokamo posėdžių laiko aiškindamiesi elementarias sąvokas. Visa tai turėjo būti skirta arba paruošiamiesiems, arba namų darbams.
