REDAKTORIAUS SKILTIS: Ne gėdytis, o gydytis?

Audronė MALŪKIENĖ

Straipsnis, kurį parengėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, privertė rimtai susimąstyti. Idėja buvo pakalbinti mūsų rajone gyvenančius Ukrainos piliečius, kurie mūsų šventę minės kartu su mumis. Tokia paprasta tema. Ir nepaprastas rezultatas. Bent jau man nepaprastas.

Jau pripratau, kad planuodami vieną ar kitą publikaciją galime numatyti pašnekovus, pokalbio klausimus, vadinamuosius „kampus“ – kokiais aspektais analizuosime pasirinktą temą. Kartais pasiseka numatyti, nuspėti ir galutinį rezultatą. Ir vis tik šis kartas man buvo netikėtas.

Perskaičiusi kolegės rašinį ir pašnekovų mintis susimąsčiau, kodėl yra taip. Ar žvilgsnis iš toliau yra aiškesnis, giedresnis, ar kitos šalies žmonių požiūrį lemia daugybė dalykų, su kuriais mums nebuvo lemta susidurti, ar galiausiai mes visi, norėdami pamatyti save, žvelgiame į šiek tiek apmusijusį veidrodį ir dar pro daug metų nevalytų akinių stiklus?

Tuose atviruose ir nuoširdžiuose atsakymuose, ukrainiečių mintyse ir vertinimuose – mes labai geri. Sakysite, kas čia netikėto ar verčiančio susimąstyti. Tai ir verčia, kad patys save mes linkę menkinti, abejoti, gūžtis, į kitus žiūrėti su nepasitikėjimu, apsigaubti skeptiškumo šarvais. Ir geriau virkauti, nei atvirai džiaugtis.

Yra ne taip? Prisiminkime kitą faktą: lietuviai įvardijami tarp nelaimingiausių Europoje. Ir kovo 10-ąją „Santarvėje“ išspausdintas straipsnis tik patvirtina, kad laikas mums ieškoti atsakymo į retorinį Genoveitos Gricienės klausimą, laikraštyje nuskambėjusį šiek tiek anksčiau: „Kas mums nutiko?“ Kodėl mes tokie? Gal ir mylintys, ir mokantys džiaugtis, ir gebantys padėti, užjausti, bet kažkodėl tyliai, slapčia, lyg bijotume, kad tą gerumą iš mūsų kas atims.

Kodėl mes savimi abejojame, nebetikime? Kodėl mūsų vertinimo skalė labiau nukreipta į negatyvą: nesėkmes, klaidas, nepateisintus ar nepasiteisinusius lūkesčius, o ne priešingai – į augimą, į konstruktyvą, į atsakymą, ką turėtume daryti, kad būtų geriau, jei tai, ką dabar turime ar matome, yra blogai.
IR AR IŠVIS YRA BLOGAI?

Karą išgyvenusių ir vis dar išgyvenančių žmonių nuomone, viskas pas mus yra gerai. Viską mes turime. Ir patys esame verti pagarbos. Toks būtų trumpas jų minčių apibendrinimas.
Perskaitykite tą straipsnį. Jis verčia atsitiesti ir išsitiesti. Man tai buvo lyg dovana.
Tiesa, kai šį sakinį parašiau, norėjosi jį pratęsti: „…kurios aš galbūt nesu verta.“
Dabar svarstau: kas tai – pasidavimas inercijai ar nebepagydoma liga?
Ieškokime vaistų. Arba išeičių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto