Pirmasis Tarybos posėdis sukėlė įtarimų, kad tiek naujajai merei su jos komanda, tiek valdančiajai koalicijai – socialdemokratams ir „valstiečiams“ – lengva nebus. Ir ne tik dėl to, kad stringa balsavimo mygtukai ar tiesioginės transliacijos.
Susitarimai veikti išvien gal ir galėtų būti, gyvuoti, bet akivaizdu, kad draugiškai ištiestoje rankoje potencialūs bendraminčiai norėtų pamatyti ką nors malonaus. Kad ir kabineto raktą, panašų į tą, kokį vakar sveikindamas ir juokaudamas naujajai merei įteikė išeinantis meras.
Pirmoji posėdžio dalis – iškilmingoji – praėjo tikrai gražiai. Negailėta sveikinimų, pamokymų, gėlių ir patikinimų, kad bus „oi, kaip sunku“. Atrodė, kad suvažiavusių svečių akivaizdoje visi stengėsi būti geručiai – minkšti ir pūkuoti, bandė šypsotis ir džiaugtis galimybe tarnauti Mažeikiams bei mažeikiškiams.
Stebėtojiškas optimizmas palaipsniui mažėjo. Net keista: Tarybos narius jaudina, ar išlaikytas reglamentas balsuojant, tačiau neerzina, kad įranga dirba bet kaip. Tiesa, jie gi nemato, kaip stringa transliacija, mato tik vienas kito draugiškus ir vienybės kupinus veidus.
Beje. Šį kartą opozicija pasiruošė, tiksliau savivaldos „senbuviai“ pademonstravo, kaip reikia pasiruošti posėdžiui, o štai kandidatams į vicemerus tarsi pritrūko atsakingumo. Sutinku, kai kurie klausimai vicemerams buvo pertekliniai, bet jei mūsų prezidentė egzaminavo ministrą dėl anglų kalbos, kodėl to negalėtų padaryti jauna Tarybos narė, užsimaniusi patikrinti vicemerės žinias?
O štai dėl kandidatų pasirengimo… Toks keistas požiūris: viską būsimieji vicemerai dar išsiaiškins, sužinos, visko išmoks. Kad ir kaip būtų, pamatytas vaizdelis vienus nuliūdino, kitus nudžiugino: suprask, ne šventieji puodus lipdo. Kažkodėl manau, kad labiau pasiruošti vicemerams vertėjo, juk net jei žinai, kad egzaminą išlaikysi, padoru būtų bent ką nors žinoti.
Taigi, tikėkimės, kad posėdžių salėje mygtukus ir laidelius kas nors sutvarkys iki antrojo posėdžio, o merės komanda apsiplunksnuos, kai tik pradės rimtai dirbti.
Rinkėjai – ne opozicionieriai, jie neskaičiuoja „kliurkų“, jie ilgą laiką būna kupini vilties. Kita vertus, visi klysta, kad paskui mokytųsi.
